1994-1996 m. Asvejos ežere buvo atlikti epizodiški moksliniai tyrimai, kuriems vadovavo dr. E. Repečka ir dr. E Bukelskis, siekiant nustatyti šio ežero tinkamumą sykinių žuvų – ežerinio syko introdukcijai. Tuo metu buvo nustatyta ichtiofaunos rūšinė sudėtis, žuvų augimo tempai, morfometriniai parametrai, pasiskirstymas. Taip pat buvo tirtas ir ežero zoobentosas, jo gausumas, o echolokacijos metodu rastos tinkamos sykų nerštavietės. Konstatuota, kad iš Asvejos ir Baluošų ežerų išnyko anksčiau čia gyvenusios žuvys meknės ir šapalai.
Vėlesniais metais – 2003, 2006, 2009 buvo tiriami Asvejos ir Baluošų ežerai, taip pat Viranglio, Purvino, Leikštėkio, Dekiškio ir Anglelio ežerų hidrocenozių bioįvairovė, eutrofizacijos poveikis šioms hidrocenozėms, įvertintos natūralių buveinių išsaugojimo perspektyvos. Asvejos regioninio parko didžiausiame seliaviniame ežere, kaip ir daugelyje kitų Lietuvos ežerų, vykstant ekologinei sukcesijai, kinta eutrofizacijos laipsnis, vis daugiau ežero priekrantės užželia augmenija, vyksta makrofitų, zoobentoso ir ichtiofaunos gausumo ir rūšinės sudėties pokyčiai. Šių pokyčių įvertinimas bei prognozė neįmanoma be naujų hidrobiologinių tyrimų. Tokių tyrimų pagrindu galima prognozuoti bioįvairovės kitimo tendencijas Asvejos regioninio parko ežeruose, numatyti reikiamas priemones atskirų rūšių išsaugojimui, sukurti prielaidas racionaliam žuvų ir kitų hidrobiontų naudojimui.
2014 metais ichtiologinių tyrimų darbo tikslas buvo ištirti Asvejos ir Arino ežerų seliavų išteklius ir juos palyginti su ankstesnių tyrimų duomenimis. Atlikę tyrimus galėjome pateikti rekomendacijas dėl žvejybos reguliavimo priemonių įgyvendinimo šiuose vandens telkiniuose.
Ichtiologiniai tyrimai Asvejos ežere atlikti 2014 metų spalio 14-17 bei 20- 21 dienomis. Tyrimams naudotas statomų įvairiaakių tinklaičių komplektas 8 – 12 – 17 – 21 – 30 – 37 – 43 – 50 – 60 – 70 mm, kiekvieno jų ilgis – 30 metrų, aukštis – 3 metrai, bei seliaviniai tinklai, kurių akytumas 24 – 30 mm, ilgis – po 60 m. Sužvejotos žuvys suskirstytos ilgio grupėmis. Visos žuvys suskaičiuojamos ir pasveriamos. Iš kiekvienos ilgio grupės atrinkta po 10 vnt. žuvų ir išmatuoti šie biologiniai požymiai: bendras žuvies ilgis, ilgis iki kūno galo ir bendra žuvies masė.
Asvejos (Dubingių) ežeras plyti Molėtų ir Vilniaus rajonuose. Vakaruose ir šiaurės vakaruose ežero dubenį riboja vidutiniškai kalvoti moreniniai priemolingi plotai, pakylantys iki 30 – 50 m aukščiau ežero lygio. Į pietus ir į rytus nuo ežero driekiasi fliuvioglacialinės banguotos, vietomis užpelkėjusios, lygumos. Negiliai po smėlių danga ir čia slūgso moreniniai priemoliai, kai kur išeinantys betarpiškai į paviršių (V. Chomskis ir kt., 1962). Ežero apylinkės, ypač šiaurinėje pusėje, miškingos. Pakrančių užpelkėjimas – 7%.
Ežeras yra pietvakarinėje Žeimenos upės baseino dalyje, pratakinis. Į vakarinį jo galą įteka du upeliai iš gretimų nedidelių ežerėlių, į šiaurinę dalį įteka upelis iš Baluošų ežero, o į pietrytinę dalį – Kirnė. Iš šiaurės rytinės ežero dalies išteka Dubinga, kuri Pabradėje įteka į Žeimeną. Tokiu būdu Asveja – išilgai pratekamas ilgiausias Lietuvos ežeras. Jis ištįsęs iš šiaurės vakarų į pietryčius. Ilgis – 21,9 km, didžiausias plotis – 0,9 km, vidutinis – 0,3 km, plotas – 978,2 ha, didžiausias gylis – 50,2 m, vidutinis – 14,7 m, krantinės ilgis – 72,5 km, vingiuotumas – 1,23. Baseino plotas – 244 km². Ežere yra 6 salos, kurių bendras plotas 4,4 ha.
Ežero dubuo gilus ir duobėtas. Didžiausi gyliai – pietrytinėje ežero dalyje. Gruntai labai įvairūs. Atabrado zonoje vyrauja smėliai ir žvyrai. Smėlingi gruntai vyrauja ir suseklėjimuose. Centrinę ežero dalį dengia dumblingos nuosėdos.
Vandens skaidrumas ežere skirtingu metų laiku kinta kelių metrų ribose. Žiemą jis siekia vidutiniškai 8,8, pavasarį – 3,2, vasarą – 3 ir rudenį – 6 m.
Temperatūrinis režimas būdingas labai giliems ežerams. Priedugninių vandens sluoksnių temperatūra giluminėse ežero dalyse terminės stagnacijos metu siekia 4,1°C, žiemą – 3,8°C. Vasarą priedugniniai vandens sluoksniai dinaminės sąmaišos veikiami nežymiai.
Asvejos ežere atlikus tyrimus 2003 metais, nustatyta, jog pagal gausumą ir biomasę tuomet dominavo stintos bei kuojos.
Apskaičiavus žuvų tankį ir biomasę viename ežero hektare, nustatyta jog prieš 11 metų Asvejos ežere pagal gausumą dominavo stinta (100 ind./ha), o pagal biomasę – kuoja (11,5 kg/ha). Bendra žuvų biomasė sudarė 38 kg/ha, o verslinė produkcija – 8 kg/ha.
Tyrimų metu 2003 metais buvo sugautas 28,2 cm ilgio (kūno ilgis – 25,6 cm) ir 179 g masės sykas. Šio syko amžius – 5+ (šešiavasaris), jis buvo išaugęs jau Asvejoje, o ne introdukuotas, nes paskutinį sykį sykų lervutės buvo įleistos 1997 metais.
Tyrimų metu 2014 m. rudenį nustatyta, kad Asvejos ežere esminių žuvų bendrijoje esminių pokyčių neįvyko. Tačiau reikia pažymėti, kad šį kartą tyrimai atlikti tik giluminėse ežero dalyse, giliau nei 14 m. Profundalėje vyraujanti žuvis – seliava, sudaranti beveik 60 proc. nuo bendro žuvų gausumo. Įdomu, kad gelmėse aptinkama ir kitų, priekrantėms būdingų žuvų – kuojų, pagal gausumą čia sudarančių beveik 20 proc. Likusių žuvų rūšių – pūgžlių, ešerių ir vėgėlių nedaug, mažas ir jų biomasės procentas.
Apskaičiavus žuvų kiekius ir biomasę ploto vienete – viename hektare nustatyta, kad Asvejoje didžiausia yra seliavų biomasė, siekianti 16 kg 1 ha tinkamo šioms žuvims gyventi ploto. Sugavimai, kurie mažai skyrėsi visose 3 gaudymo vietose patvirtina, kad seliavos vasarą Asvejoje pasiskirsto visose joms tinkamose įdaubose, tačiau renkasi gelmes, kur gyliai siekia 20 ir daugiau metrų. Vis tik labai sunku apskaičiuoti šio, bene sudėtingiausiu dugno reljefu pasižyminčio ežero gelmių, kuriose vasarą gyvena seliavos, plotą o tuo labiau tūrius.
Atlikus tyrimus nustatėme, kad stintiniame–seliaviniame Asvejos ežere žuvų biomasė ir produkcija atitinka kito panašaus tipo Lietuvos seliavinių ežerų seliavų produktyvumą. Asvejoje ir šiuo metu, t.y. praėjus 11 metų po paskutiniųjų tyrimų, gyvena pakankamai gausi vėgėlių populiacija, tai Asvejos žuvinti vėgėlėmis nerekomenduojame.
2003 m. Asvejos ežere pagal gausumą dominavo stintos (100 ind./ha), tačiau jų išteklių 2014 m. netyrėme. Asvejoje gelmėse, viršijančiose 20 m, didžiausia yra seliavų biomasė, siekianti 16 kg viename ha tinkamo šioms žuvims gyventi ploto.
Parengta pagal mokslinių tyrimų ataskaitą: “Asvejos ir Arino ežerų ichtiologiniai tyrimai”.
