Prieš kurį laiką pradėjęs veikti portalas zvejybosrojus.lt puikiai atspindi ir visą projektą – kažkas pradėta, šiek tiek padaryta ir numesta. Užrašą „Informacija ruošiama” šiame tinklapyje rasite dažniau nei kokią nors informaciją. Žvejybos rojuje dažniau rasite šlagbaumą nei privažiavimą prie ežero. Apie ten esančią priplaukėlę ir joje laukiantį žūklės gidą net neverta kalbėti.
Kas iš to, kad Žvejybos rojaus vandens telkiniai pastaraisiais metais buvo išties nemenkai žuvinami, jei tų žuvų neįmanoma pasiekti.
Kai buvo kuriamas šis projektas tuometinis aplinkos ministras Valentinas Mazuronis ir viceministras Linas Jonauskas svaičiojo apie prieplaukas, apie tai, kaip prisidės vietiniai gyventojai, kurie siūlys ir privažiavimus, ir valčių nuomas.
Paaiškėjo, kad tiems vietiniams gyventojams visiškai nusišvilpt. Juolab, kad tie „vietiniai gyventojai” dažnu atveju yra sodybas pakrantėse nusipirkę miestečiai, nenorintys matyti nei prašalačių su meškerėmis, nei jų kelių eurų, siūlomų už valties nuomą.
Atvykėlis su valtimi iš esmės gali patekti tik prie kelių ežerų ir tik keliose vietose. Beje, kad situacija yra būtent tokia neslepia ir portalas zvejybosrojus.lt, kuriame įspūdžiais apie kelis ežerus dalijasi vienas geriausių Lietuvos spiningautojų Sigitas Lukšta. Pasakodamas apie valčių nusileidimo vietas jis vis mini tik vietiniams randamus miško keliukus ar privačias sodybas, kurių savininkai geranoriškai leidžia pasinaudoti priėjimais prie vandens.
Tad jei Žvejybos rojus ir sukurtas, tai jo vartai uždaryti ir nepanašu, kad kada nors bus plačiau atverti.
