Tęsiame kelionę aukštyn upe Vilnelės krantais. Ruožas nuo Stepono Batoro gatvės tilto iki Rokantiškių užtvankos yra intriguojanti ir nenuspėjama vieta. Leiskite pabūti jums gidu. Parodysiu ne tik, kur užmesti, bet ir pakviesiu į neprailgsiančią kelionę laiku, tad savaitgalio išvykai susikraukite sumuštinių dėžutę, prigriebkite spausdintą arba „išmanią“ šio rašinėlio versiją, fotoaparatą ir pirmyn.

Ruožo žemėlapį rasite čia.

1. Pradėkime kelionę nuo aukšto betoninio Stepono Batoro gatvės tilto, virš kurio plyšauja tarp Vilniaus ir Naujosios Vilnios dideliu greičiu skriejantys automobiliai. Ate, civilizacija.

Muselinė žvejyba Vilnelėje
Muselinė žvejyba Vilnelėje
© Andrius Valužis

2. Ruožas prasideda betonine krantine. Neįkvepia. Tačiau man kaipmat iškyla smagūs prisiminimai. Tik pradėjęs spiningauti upėtakius, vasarai persivertus į antrą pusę, mano draugas, pakviestas pažvejoti Vilnelėje, savo liaunu spiningėliu susikovė su gražuoliu ateiviu iš jūros ir tą kovą laimėjo. Atbėgau pasižiūrėti ir ilgokai nepavyko priverti burnos. Aš juk čia jau kokius trečius metus gaudau... Niekaip negalėjau patikėti, bet, žiogams svirpiant, savo rankose jis laikė žiopčiojantį kone 3 kg šlakį. Vilnelė mėgsta pokštus. Kaip kartą sutiktas muselininkas sakė: „Vilnelė kartais iššauna“.

Muselinė žvejyba Vilnelėje
Muselinė žvejyba Vilnelėje
© Andrius Valužis

3. Beveik garantuoju, kad jums to pakartoti nepavyks. Tačiau nenusiminkite. Svarbu laikytis ramiai, nes prieš jus - tykus poros šimtų metrų ruožas, kur net lėtas žingsniavimas į priekį vandeniu kels žuvis perspėjančias bangas. O žuvų čia yra: nuo vidury upės besisukinėjančių kiršlių ir atsitiktinai nustebinančių sausos musės atakomis strepečių iki priekrančių duobėse ir nuvirtusių medžių užutekiuose tykančių upėtakių. Ypač jūsų dešinėje, jei eisite prieš srovę. Atskleisiu mažą paslaptį – Vilnelės upėtakiai yra tikri „nimfomanai“, o sausą musę gali ir ignoruoti.

Kiršlys
Kiršlys
© Andrius Valužis

4. Netrukus kairėje išvysite namą. Senovišką, tašytų akmenų, romantizmo stiliaus. Dešinėje į upę svirs senų eglių šakos. Tokia idiliška vieta gyventi. O ir žvejoti. Man nepamirštamas vis tebėra tas vakaras, kai, gaudydamas kiršlius, išbandžiau trečiąjį, jokiose įžangose į muselinę žūklę nenurodomą, kontakto su musele būdą: girdėti. Buvo ne tik velniokiškai smagu, bet ir tiek pat tamsu. Pliaukštelėjimas tamsoje reiškė, kad, pakėlęs kotą, apturėsiu po kiršlį ir taip vidutiniškai kas antru metimu.

Upėtakis
Upėtakis
© Andrius Valužis

5. Priekyje – sala, kurią upė apteka viena siaura atšaka. Už jos – upėtakiai! Apie 300 metrų atkarpa, turinti plačių gilių duobių ir puikų potencialą. Ar spiningu, ar museline, šis ruožas kartkartėmis atseikėja „legalių“ upėtakių išpuolių, tad būkit pasiruošę truputį nustebti, susidurti su kiek didesnėmis, nei Vilnelės vidurkis, žuvimis. Perspėdamas suprantu, kad nesmagu nusivilti, kai įdedi daug vilčių, tačiau tiek pat nesmagu, įpratus prie nebaugščių mažiukų ir neilgų metimų, net neįtariant, staiga pabaidyti rubuilį. Verčiau susikaupti ir prailginti metimą.

Muselinė žvejyba Vilnelėje
Muselinė žvejyba Vilnelėje
© Andrius Valužis

6. Galiausiai prieisite porą galingų slenksčių su giliomis duobėmis. Visai dviprasmiška vieta. Čia, esant aukštesniam vandeniui, nejuokaujant, verta pasaugoti save, nes srovė turi ne tik jėgą, bet ir netikėtas duobes. Kita vertus, kaip tik čia, traukdami savo sukres, voblerius bei strymerius, mano kolegos nutvėrė Vilnelės didžiausiuosius taškuotuosius. Šiltuoju metų laiku šie monstriukai lūkuriuoja Rėvos „liežuviu“ vadinamo susiaurėjimo apačioje, kur srovė už kliūties vėl susijungia į vienumą ir visą maistą patiekia būtent šiame taške. Tarp galingų slenksčių plyti duobė, kurią patikrinti tiesiog privalu!

Muselinė žvejyba Vilnelėje
Muselinė žvejyba Vilnelėje
© Andrius Valužis

7. Tenka pripažinti, kad ne visą Vilnios žemupį pažįstu gerai. Kilti aukščiau dažniausiai mane atbaido gilus ir šiukšlinas ruožas palei apleistą, tačiau žymią savo praeitimi, kartono fabriko teritoriją. Toliau upė sukasi į dešinę ir tęsiasi dar kelis šimtus metrų gražiomis, salomis ir pagilėjimais turtingomis, vietomis iki pat Kučkuriškių užtvankos. Vos porą kartų šiame ruože tebuvau ir abu nuskilo šaltuoju metu, tad ateityje stengsiuosi užpildyti šią žvejybinio išsilavinimo spragą bei pasiūlysiu šią atkarpą ištyrinėti patiems.

Muselė
Muselė
© Andrius Valužis

Nusibodo žvejoti. Ką veikti?

Visa ši Vilnios upės atkarpa, nuo Stepono Batoro tilto iki Naujosios Vilnios užtvankos, vadinama Kurčkuriškėmis. Siauroje juostoje, tarp Pavilnių kalvų ir A. V. Kojalavičiaus gatvės, dešiniajame Vilnios krante, įsiterpę sodybos šiandien neatrodo perdėm civilizuota vieta, tačiau apgaulinga ramuma slepia išskirtines Vilniaus apylinkių istorijas.

Žvejybos Vilnelėje maršrutas
Žvejybos Vilnelėje maršrutas
© Google Maps

Kone įdomiausias istoriškai yra, prie Naujosios Vilnios užtvankos veikęs, Kučkuriškių popieriaus fabrikas. Tai - ne tik pirmoji Lietuvoje popieriaus gamykla, tačiau ir vieta, kur Lietuvoje užgimė pramonė. Savo dvare fabriką 1823 m. įkūrė turtingas dvarininkas Vaitiekus Puslovskis. Kučkuriškių arba Rokantiškių užtvanka suręsta ne kam kitam, o būtent šio fabriko mechanizmams sukti. Gamyklos būta pažangios, rūpintasi darbininkų gerove. Specialiame, darbininkams skirtame, pastate įkurta ligoninė, valgykla, kepykla, virtuvė, raštininko butas - tikra retenybė anų laikų carinės Rusijos darbininkų gyvenime. Šiandien vis dar išlikęs aukštas senovinis kaminas ir keletas romantizmo stiliaus tašytų akmenų statinių. Kita dalis sovietų valdžios pertvarkyta į kartonažo gamyklą. Siūlau pakeliauti virtualiai pamiršta.lt nuotraukomis po vietas, kur nuosavų kojų gali nesinorėti kelti.

Dešiniajame Vilnelės krante galite įsiropšti į aukštą, apie 60 m., Barsukynės kalvą. Įdomu, jog neseniai sužinota, kad tai visai ne kalva. Pasirodo, vietiniai žmonės čia buvo pasistatę medinę pilį ir ją naudojo slėptis nuo plėšikaujančių užpuolikų apie tūkstantį metų prieš Kristų ir maždaug tiek pat – po. Iš pietų pusės ją juosia Vilnios upė, o iš kitų kalva apsupta daubų ir miškų. Dabar vadinamas Kučkuriškių arba Naujosios Vilnios piliakalnis buvo naujai „atrastas“ ir į tyrinėtojų bei saugotojų akiratį pateko tik 2009 m. Užkopę nesigailėsite, iš aikštelės galėsite pasigėrėti Naujos Vilnios ir Rokantiškių apylinkių grožybe.

Jei likote suintriguoti, senovės žmonių gyvenimo pėdsakų šiose vietovėse slepiasi ir daugiau. Netoliese, Barsukynės miške, kiek pasivaikščioję, nesunkiai turėtumėte atrasti I tūkstantmečio antros pusės pilkapyną, kuriame išlikę gerai matomi 4 pilkapiai, išsidėstę prie Vilnelės slėnio, Raguvos pakraščio. Žmonės jį vadina tiesiog Naujosios Vilnios pilkapynu. Šiuos pilkapius XIX amžiuje kasinėjo dvarininkas, archeologas mėgėjas, entuziastas Adomas Pliateris. Aptiko jis 40 degintinių žmonių kapų ir 32 griautinių (nedegintinių) žirgų kapų, VI–XII a. įkapių: ginklų, žirgų aprangos, daiktų, papuošalų. Įdomu, kad norėdami pamatyti šiuos daiktus, turėtume vykti į Lenkiją. Dabar jie saugomi Varšuvos archeologiniame muziejuje.

Tikiu, kad, geriau pažinę, jūs ir jūsų šeima įvertinsite Kučkuriškių apylinkių ir visos upės grožį, patys išmėginsite žiemą vasarą nepailstančios srauniosios Vilnelės jums paruoštus iššūkius, tausosite šią, dar kiek stokojančią turistinių takų, tačiau paslaptimis žavią, Vilniaus apylinkių gamtą. Tikiu, kad savo išvykų metu akylai saugosite ją nuo nedorų brakonierių, kuriems upėtakiukas – tik žuvienės ingridientas, o lašiša – būdas prasigyventi. Iki susitikimo prie upės.

Kablys.lt

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Trys klausimai ir atsakymai, kurie padės sugauti lyną

2017-05-26 12:36 Pasidalijimų 218 Komentarų 1

Žvejyba kainuoja 1500 eurų, bet kimba rekordinės žuvys

2017-05-22 07:35 Pasidalijimų 318 Komentarų 5

Mokslininkas: Kauno marios natūraliai virsta žvejų rojumi

2017-05-11 10:19 Pasidalijimų 336 Komentarų 5

Dienos klausimas