1.Dideli ežerai
Robertas teigia, kad didesni šansai sugauti daugiau ir „padoresnių“ raudonpelekių yra dideliame ežere: „ Siūlyčiau kuojas ties nendrynų linija gaudyti išimtinai didesniuose ežeruose. Kartais mažuose, nors ir gausiai kuojų apgyvendintuose ežeruose, suvilioti raudonakę prie krantų būna sunku, o kartais ir visai neįmanoma. O dideli gilūs ežerai parodo tikrai gerus rezultatus“.
2. Juodos spalvos galia
Žvejys, gaudydamas kuojas nendrynuose, tiki juodos spalvos avižėle: „Išties, pavasarėjant, kai ant ledo būna mažai sniego, dažnai sportinės „balalaikos“ valo gale rišu juodą avižėlę. Ant jos paprastai kabinu vieną baltą pinką ir vieną uodo trūklio lervą. Galima gaudyti ir bemasaline avižėle, tačiau aš įsitikinęs, kad kabliukas su natūraliu masalu kartais „dirba“ geriau“.
3. „Leidimo“ technika
Robertas raudonpelekes nendrynuose vilioja taip: „Skirtingai nuo ešerių žūklės, gaudydamas kuojas naudoju ne taip vadinamą „pakėlimo nuo dugno žaidimą“ , bet lėto avižėlės leidimo į eketę techniką: po truputį, plastiškai virpindamas avižėlę, leidžiu ją iki eketę tol, kol sulaukiu pirmo kibimo. Dažniausiai kuojos užkimba viduriniame vandens sluoksnyje. Taigi, jei žūklavietės gylis yra 1,5 m, klibimo greičiausiai sulauksi 0,7 m gylyje“.
4. Ieškojimo taktika
Žvejys taip pat stengiasi kuojų ieškoti: „Dažniausiai ekečių nešeriu. Stengiuosi žvejybos pradžioje išgręžti jų kuo daugiau ir vėliau po truputį jas tikrinu. Pastebėjau, kad biriu jauku šertos eketės „prišaukia“ daug smulkmės ir nuo jos atsiginti būna išties sunku. O nejaukintose eketėse sugauni vieną kitą „gražesnę“ kuoją. Žinoma, galima būtų žuvis šerti gyvais jaukais: uodo trūklio ar musės lervomis, bet aš dažniausiai prie eketės užtrunku daugiausiai 3 minutes, todėl kažką jaukinti ir nėra didelės prasmės. Taip pat tas pačias eketes patikrinu ir kelis kartus“.
5. Ne vien prie pat kranto
Robertas stengiasi eketes gręžti ne vien prie pat nendrių: „Dažnai atsitraukiu ir 1,5 – 2 metrus nuo nendrių juostos. Ten jau ant vadinamo „skardžio“ galima rasti ir „motininių“ kuojų. Bendrai, mano manymu, kuojas reikia rasti ir jos kibs. Aš net neišskirčiau konkretaus paros laiko ar tinkamiausių oro sąlygų, reikalingų geram kuojų kibimui. Manau, raudonakės yra smalsios žuvys ir joms visada įdomu, kas čia per „skanumynas“ prieš nosį kabo“. Nepastebėjau, kad prie nendrių šmirinėjančios didesnės kuojos sudarytų ir labai didelius būrius. Dažniausiai iš vienos eketės pagauni vieną ar kelis dėmesio vertus egzempliorius“.
