Apie žuvį, kurios greičiausiai jau niekada nesugausite

Šis straipsnis, deja, yra grynai pažintinis, dar iš tų laikų, kai ši žuvis gan dažnai buvo sutinkama mūsų vidaus vandenyse. Nuo 2000 metų Lietuvoje skersnukis įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą. Kaip Lietuvoje, taip ir visame pasaulyje ši rūšis yra labai reta, nykstanti. Tad ko gero nereikia sakyti, kad žvejoti ją – draudžiama.

Žuvis visai graži, primenanti žiobrį ar strepetį, tik tas vardas baisokas. Nors žmonės ją dar ir meiliau vadina – kaušukas, kaltukas. Šitie vardai gal net tiks­liau nusako žuvį. Juk jos snukis visai ne skersas, tik burna skersai prarėžta apa­čioje, lupos kietos, o apatinė iš tvir­tos kremzlės – o kaip kitaip gramdysi dugno akmenis, pešdama dumblius, žo­leles, ten ieškodama maisto? Aštri tos kremzlės briauna tarsi kaltukas nubrėžia dumblius.

Skersnukiai – būdingi tekančių vande­nų gyventojai, labiausiai mėgstantys smė­lio, žvyro dugną su akmenimis, kur ne­trūksta dumblių, nes būtent jie yra svar­biausias šių žuvų maistas. Žinoma, mielai pasigauna viską, ką tarp jų randa – vi­kšrelius, kirmėles, smulkiuosius vėžiagy­vius, ypač pavasarį ir rudenį, kai švie­žių, pačių skaniausių dumblių būna ne­daug.

Beje, vasaros pradžioje, kai virš vandens pradeda lakstyti daug įvairių vabzdžių, skersnukiai kartais nuo dugno kyla paviršiun ir, kaip ir kitos žuvys, mėgina pigiai pasipelnyti, tik joms tas nepigiai kainuoja – tenka apvirsti pilvu aukštyn! O kaip kitaip ta dugnui pritai­kyta burna pagriebsi vandens paviršiuje plūduriuojantį lašalą!

Skersnukiai negyvena stovinčiuose van­denyse, pavyzdžiui, Nemuno vidurupy­je jų nemaža, žemupyje – jau reta, o Kuršių mariose visai nėra. Bet ir smar­kios srovės nemėgsta, geriausiai jaučiasi vidutinėse sraunumose.

Nors skersnukiai užauga ir didesni nei dviejų kilogramų, bet pas mus dažniau­siai sugaunami 300 –400 gramų (žinoma, ir mažesni). Jie subręsta ketvirtaisiais gy­venimo metais (rečiau – trečiaisiais), būdami 20 — 25 centimetrų ilgio ir 100 – 200 gramų svorio.

Neršti pradeda maždaug balandžio vi­duryje, neršia dar ir gegužėje.

Jeigu atsistosime ant aukšto kranto ir saulėtą dieną žiūrėsime negilion upėn, tai neretai pamatysime įdomią povandeninę „iliuminaciją” – sidabrinį blykčiojimą. Šie atšvaitėliai blyksi vienas po kito. Tai išsirikiavęs plaukia skersnukių būrelis, skabydamas dumblius. O beskabant reikia ir šiaip pasisukti, ir taip – štai ir blyk­čioja skersnukių veidrodėliai.

Skersnukiai meškeriotojams patogios žuvys ne tik tuo, kad laikosi būreliais, o tie būreliai –nebaikštūs; ne tik tuo, kad kimba ir vidudienį, ir popiečiais. Skersnukiams nereikia sudėtingų įrankių, įmantrių masalų ir jaukų

Pradėsime nuo to, apie ką galima pasakyti trumpiausiai. Skersnukius galima gaudyti ir nuo kranto, ir įsibridus, ir iš valties. Čia viskas priklausys nuo upės.

Masalas – sliekai, uodo trūklio, mu­sių lervos, taip pat įvairios tešlos. Jeigu imamas masalas, sakykim, sliekai, tai jie turi gerai judėti, rangytis – sliekų gabaliukai skersnukių beveik nedomina.

Pravartu, net būtina jaukinti. Jaukina­me molio kamuolėliais (geriau šiek tiek suplotais, kad srovė neridentų), į kuriuos įminkyta avižinių dribsnių, manų košės, sliekučių, lervų. Gerai retkarčiais pažerti po žiupsnelį sliekučių, sumaišytų su tarkuota bandele. Bandelės trupinėliai, srovės nešami, nusidriekia ilgoka juosta, o pagal tą juostą jaukinimo vieton atplaukia ir skersnukių.

Gaudome dažniausiai palaidynėmis žvejojant nuo kranto ar įsibridus, reikia ilgesnių meškerykočių – iki 6 metrų. Svarbiausia, kad meškerykočiai būtų leng­vi. Valas dažnai pririšamas tiesiai prie viršūnės, nors galima turėti ir ritę – šiaip ar taip, valo atsarga visada praver­čia. Jei valas geras, jis gali būti 0,1 – 0,15 milimetro skersmens, pavadėlis atitinkamai – 0,08 – 0,1 milimetro. Šiaip jau tinka ir storesnis – 0,25, net 0,3 milimetro, pavadėlis – 0,2 milimetro.

Kuo plones­nis valas, tuo geriau kimba žuvys, tuo daugiau įspūdžių. Be pavadėlio galima žvejoti tik ten, kur dugnas labai lygus. Su pagrindiniu valu pavadėlis jungiamas dvigubu mazgu arba kilpa kilpon, galima sujungti suktuku Pavadėlio ilgis – apie 30 – 40 centimetrų.

Kabliukai turi būti nedideli, 4 ar 4,5 numerio, labai aštrūs, geriau dvigubo len­kimo – vienoje plokštumoje su koteliu, o gylys – dar ir šiek tiek į šoną.

Plūdės imamos verpsto formos, jų di­dumas priklauso nuo gelmės, nuo srovės stiprumo. Negiliose vietose, iki vieno me­tro, tinka net aukšlinės plūdelės, o ki­tur – ir stambios, iki 8 centimetrų ilgu­mo. Šiaip ar taip, plūdė turi buti visa pasinėrusi vandenin, kyšoti tik viršus ir antenėlė. Labai svarbu, kur bus viršutinė kilpelė valui verti. Jei ji pačioje viršū­nėje, tai stabdant masalą srovė plūdę vi­sai paguldys ir nebematysime, ar žuvys kimba. Todėl viršutinė kilpelė turi būti iš šono.

Svarelių skaičius, jų išsidėstymas pri­klausys nuo vietos sąlygų, nuo meškeriotojo įpratimo. Vis dėlto patį mažiausią svareliuką reikia uždėti visai netoli kab­liuko (per 2—3 centimetrus), kad tarp kabliuko ir svareliuko atsirastų standoka valo atkarpėlė. Tada žuvis, pa­keldama masalą, pakelia ir svarelį, taigi kilstels aukštyn ir plūdė. Kiti svareliai, vis didėjantys, uždedami aukščiau (jei reikia — ir ant valo). Neskubėkime jų iš karto tvirtai uždėti bebandydami su­rasime pačią geriausią svarelių padėtį, kai pavadėlis nebesipainios tuščiai už­kirtus ar vėl užmetant meškerę. O tada jau galima ir tvirtai užspausti.

Vietoj bent kelių svarelių aukščiau pavadėlio ant pagrindinio valo kartais uždedamas vienas didesnis svarelis, o prie kabliuko – mažas svareliukas. Kad žu­vies prisilietimą greičiau pajustų plūdė, tas svareliukas imamas kitoks – 6 mili­metrų ilgio, 3 milimetrų pločio švino juostelė, išilgai sulenkta perpus.

Tos sistemos – valas, pavadėlis, plū­dė, svareliai, kabliukas – jautrumas la­bai svarbu. Juk skersnukiai dažniausiai – ir gana sėkmingai – gaudomi, prilaikant valą, tai yra karts nuo karto leidžiant srovei masalą pakelti nuo dugno. Kol žu­vis neliečia masalo, plūdė neturi pastebimiau keisti savo padėties, nesvarbu, ar masalas šliauš dugnu, ar, prilaikant valą, pakils nuo jo.

Meškeriotojui būtina žino­ti, koks toje vietoje dugnas, kur koks akmuo tūno. Tai nesudėtinga, nes, kaip minėta, skersnukiai gilesnėse vietose kaip du metrai maisto neieško, dažniausiai juos aptiksime seklumose nuo metro iki pusantro. Be to, masalo nereikia leisti toli, skersnukiai nebaikštūs. Dauguma žuvautojų neišleidžia valo daugiau negu meškerykočio ilgis. To nereikia – juk masalas vedžiojamas prie pat jauko.

Visais atvejais valo atkarpa nuo plūdės iki kabliuko turi būti didesnė nei žūklės vietos gelmė. Kiek didesnė – priklausys nuo srovės ir gelmės.

Kai kurie meškeriotojai skersnukius žvejoja palaidynėmis be plūdžių. Meške­rykotis lengvas, 4,5 – 6 metrų ilgio, va­las – 0,15 milimetro, svarelis uždedamas per 20 centimetrų nuo kabliuko, kabliu­kas – mažas. Masalas tešla, jaukas – tarkuota bandelė ir šutinti kviečiai, suminkyti su moliu. Žūklės vieta – sraunumėlės su smėlio, žvyro dugnu ir lomelėmis. Meškerykotis laikomas dešinėje rankoje, kairėje – valo atsarga, kurios ilgumas prilygsta žvejojimo ploto ilgumui Būtent kairės rankos pirštais ir pajuntama, kada žuvis griebia. Ant valo dar už­rišamas raudonas ar baltas siūlelis – jis irgi parodo, kada žuvis griebia. Masalas užmetamas per 3 – 4 metrus virš lomelės, srovei leidžiama jį laisvai nešti dugnu iki lomelės, o tada paleidžiama truputis valo iš atsargos. Būtent tuo momentu skersnu­kiai dažniausiai ir griebia.

Tvirtos skersnukio lūpos neleidžia kab­liukui giliai ir lengvai įsmigti, juo labiau, kad užkertama prieš srovę.

Skersnukiai masalą dažnai ima lūpų kraštais, gana atsargiai, dažnai išspjauna. Pajutus kibimą, geriausia pakirsti šonan, pakirtus tuoj pat žuvį išvesti iš jaukinimo vietos, kad nebaidytų kitų, tris keturis metrus pavedėti po vandeniu prieš srovę, po to pakelti aukštyn, kad gurkštelėtų oro. Ta­da jau galima traukti paviršiumi.