Be tokių ir mums įprastų jutimų kaip klausa, skonis ar uoslė, žuvys dar turi ir šoninę liniją, kuria pajunta po vandeniu sklindančias vibracijas. Tačiau ne visos žuvų rūšys, ieškodamos maisto, savo jutimo organus naudoja vienodai. Tai svarbu žinoti, nes šia informacija galime pasinaudoti žvejyboje.
Dauguma plėšriųjų žuvų medžiodamos pirmiausia naudojasi rega. Būtent akys yra svarbiausi ešerių, lydekų, upėtakių, kiršlių, šapalų, salačių ar starkių jutimo organai. Žinoma, aptikti auką pirmiausia padeda šoninė linija, bet ji reikalinga tik atakos krypčiai nustatyti, o vėliau plėšrūnės labiau pasitiki savo rega.
Žinoma, tokiems tamsą mėgstantiems plėšrūnams kaip šamai, unguriai ir vėgėlės akys kur kas mažiau svarbios. Šios žuvys ieškodamos grobio pirmiausia pasitelkia uoslę, kurią turi itin išlavinta per tūkstančius evoliucijos metų.
Uoslė labai svarbi ir karpinėms žuvims, kurios maisto ieško knisdamos dugną, pavyzdžiui, karšiams, karpiams ar plakiams. Šonine linija ieškodamos ko nors ėdamo šios žuvys praktiškai nesinaudoja, o šis organas reikalingas tik pajusti artėjančiam pavojui.
Beje, įdomu tai, kad ir skonį žuvys jaučia ne vienodai. Tai priklauso nuo to, kurioje vietoje yra išsidėstę jų skonio receptoriai. Pavyzdžiui, visi lydekos skonio receptoriai yra išsidėstę giliai burnoje, todėl ir masalus šios žuvys dažniausiai griebia užtikrintai. Nes jei lydeka nori sužinoti, ar koks nors dalykas yra valgomas, ji turi jį susigrūsti gerklėn.
O štai ešeriai bei upėtakiai daug skonio receptorių turi jau lūpose. Tad šios žuvys masalus gali tiesiog ragauti, o žvejai turės daug tuščių kibimų.
Šamui, karpiui ar ūsoriui apskritai net nereikia išsižioti, kad pajustų skonį. Daug skonio receptorių šios žuvys turi ant ūsų. Tad gaudydami ūsuotas žuvis galime taip ir nesužinoti, ar kas nors buvo pasirodęs prie masalo – priplaukė šamas ar karpis, palietė masalą ūseliais ir nuplaukė, jei kas
nepatiko.
