Subtilūs įrankiai
Sugauti puskilograminę kuoją – tikrai nemenkas iššūkis eiliniam meškeriotojui. Norint suvilioti didžiąsias upines sidabrašones, teks „apsiginkluoti“ delikačiais įrankiais: pakankamai ilgomis 4.20 – 4.50 angliškojo ar boloniškojo tipo palaidynėmis, plonu 0,14 – 0,16 plaukiančiu valu, 2 – 4 g. verpstės formos plūdėmis, dar plonesniais pavadėliais ir pakankamai mažais 14 – 16 nr. kabliukais.
Ilga meškerė leis jums subtiliai vesti plūdę ir sumažins nevienalyčių, susikertančių paviršinių upės srovių įtaką bei išlaikyti valą pakankamai aukštai virš vandens. Tokiam žūklės būdui ypač pravarčios, mūsuose ne itin populiarios, inercinės ritės. Jos leidžia preciziškai leisti valą: upės srovė traukia plūdę su masalu, taip sukdama ritės būgnelį. Jums belieka tik kartais švelniai nykščiu prilaikyti besisukantį ritės būgną, norint, kad masalas kiek prikiltų nuo dugno ir taip atkreiptų žuvų dėmesį. Tiesa, pradžiai reiks kiek pasipraktikuoti su užmetimu, bet tai tikrai nėra sunku: tarp pirmojo ir antrojo meškerykočio žiedų bei tarp pirmojo žiedo ir pačios ritės padaromos dvi valo kilpos. Padarius mostą nuo savęs, jos atleidžiamos ir plūdė skrieja į srovę.
Masalas turi slinkti dugnu
Rudenį, norint upėje pagauti bent puskilograminę kuoją, teks su savimi pasiimti ne tiek ir daug masalų. Pats geriausias vilioklis tokiu metu padoresnei raudonsparnei yra batono minkštimas. Kitas keistokas, bet rudenėjančioje upėje kuojai puikus masalas yra tam tikros rūšies žolė, randama srauniose upės rėvose. Gaudymas „žole“ yra kiek specifinis žūklės būdas, vertas atskiro rašinio, todėl šį kartą apsistosime ties batonu.
Batono minkštimas nėra įmantrus masalas, tačiau jo vedimas srovėje turi tam tikrų niuansų. Visų pirma, masalas turi plaukti palei pat dugną arba net juo slinkti. Todėl visa svarelių masė, apkraunanti plūdę, paprastai koncentruojama viename taške, dažniausiai šalia suktuko, jungiančio pagrindinį valą su pavadėliu. Pastarojo ilgį pasirenkame, kaip visada, pagal žuvų aktyvumą: kuo jis didesnis, tuo pavadėlis gali būti trumpesnis. Bet paprastai varijuoja tarp 20 – 40 cm.
Kur ieškoti didžiųjų upės kuojų?
Kiek rodo praktika ir ichtiologų pastebėjimai, didžioms kuojoms patinka srovė. Žinoma, ne tokia stipri, kaip ūsoriui, bet ji turi būti vienalytė ir pakankamai rami. Jei tokioj vietoj yra koks nors ir labai nežymus upės pagilėjimas, o dugnas kiek smėlėtas ar žvirgždėtas, retkarčiais „padabintas“ besiplaikstančiom vandenžolių kasom, galite tikėtis čia aptikti didžiąsias „mamkas“.
Dar vienas aspektas, į kurį derėtų atkreipti dėmesį besivaikant didžiųjų upės sidabrašonių – tai saulė. Padoresnės kuojos, kaip žinia, nėra ryškios šviesos mėgėjos, todėl pačių didžiausių egzempliorių galite tikėtis vakaro sutemom jau gaubiant rudeninį dangų.
