Anot ichtiologo, šie metai iš tiesų buvo išskirtiniai: upėse nuo pat pavasario iki dabar tebesilaiko rekordiškai žemas vandens lygis. Net rudens lietūs reikšmingai nesugebėjo jo pakelti. Maža to, buvo labai karšta vasara, labai ilgai buvo šiltas vanduo ir dėl šių dviejų veiksnių lašišų ir šlakių nerštui susiklostė labai nepalankios sąlygos. Žuvys patyrė didelį stresą, pernelyg ilgai praleido gėlame vandenyje ir dėl to nusilpo. Tačiau, ko gero, reikšmingiausią vaidmenį visgi atliko virusas, kuriam nusilpusios žuvys nesugebėjo atsispirti.
„Šis virusas nėra naujas“, – sako Kęstutis Skrupskelis. Jis žinomas nuo pat XX amžiaus pradžios ir savo laiku lėmė lašišų kritimą daugelyje šalių. Pastaruoju metu stebimas jo paplitimas Europoje. Paskutiniu metu jis buvo tirtas Švedijoje, 2017 metais. Jį atliko Švedijos nacionalinis veterinarijos institutas. Švedai, ištyrę kritusias lašišas, rado irido (kurie sukelia audinių nekrozes), o daugiausia herpes (sukeliančių hemoragijas – kraujosruvas) virusų buvimo įrodymų.
Pasak Kęstučio Skrupskelio, tai, ką mato žvejai, t.y. vadinamasis „pelėsis“ atsiranda po to, t.y., paskutinėje žuvies ligos stadijoje, kai jau sergančią lašišą apninka grybelis – saprolengnijos parazitinų grybų židiniai. Arba aeromono bakterijos, kurios gilina lašišos kažkada patirtą sužeidimą ir vizualiai atrodo kaip labai negraži žaizda. Būtent šioms bakterijoms plisti dėl šilto ir žemo vandens buvo ideali terpė.
Kaip sako K. Skrupskelis, „liūdna šios istorijos dalis yra ta, kad mūsų už aplinkosaugą atsakingos institucijos šia problema nesusirūpino ir jokie tyrimai, kiek jam žinoma, nėra padaryti.“. Blogiausia, kad nebuvo sireaguot pačioje ligos plitimo pradžioje. Tad pasakyti tiksliai, koks virusas apniko mūsų žuvis – herpes ar irido – dar negalime. Galbūt tai paaiškės vėliau.
„Geroji žinia yra ta, kad šie virusai nei vienoje šalyje neišnaikino visos lašišų populiacijos. Krisdavo tik dalis lašišų, o po kurio laiko įprastas žuvų kiekis upėse atsistatydavo“. Tai pat nepastebėta, kad šiais virusas persiduotų kitoms žuvims. Tiesa, Lietuvoje buvo rasti keli kritę šlakiai, tačiau jų gaišimo priežastys yra neaiškios. Švedų tyrimai rodo, jog šis virusas teoriškai gali persiduoti ir šioms žuvims, tačiau didesnės žalos populiacijai nepadaro. Nėra duomenų, kad šia liga sirgtų margieji upėtakiai.
Žmogui šis virusas nėra pavojingas – termiškai apdorotą lengvai sergančią žuvį galima valgyti. Tačiau dėl estetinio vaizdo vargu ar kam tai būtų priimtina.
„Ir nors šiandien sunku pasakyti, kiek tiksliai krito šį rudenį ar žiemą žuvų – tikėtina, kad didžioji dalis lašišų visgi sėkmingai išneršė ir pasiekė ar dar tik pasieks jūrą. Ir jų populiacijai mūsų šalyje didelių pasekmių nebus“. Sako ichtiologas Kęstutis Skrupskelis
