Galvojau, kad man patinka miegoti palapinėje. Iki tol, kol sąmonininkai nusprendžiau neimti kilimėlio. Ai, juk vasara. Stovyklavimo patirtį dar teks gilinti. Aklinoje tamsoje pabudau nuo įkyraus žemės šalčio - Ignoravimui jis atsparus. Teko perkelti vėringiausias kūno dalis ant kuprinės.
Ir pabusk tu man tamsoje, kai ji kone trumpiausia metuose. Kaimo žmonės turėtų atsakingiau elgtis su savo šunimis, juos mylėti ir maitinti. Juk ne juokas išgirdus žemą šuns kaukimą kažkur už poros kilometrų mieguistu protu prisiminti Džeko Londono Baltąją iltį, kai pagrindinis veikėjas suvokia esąs vilkų apsupty, pasirašo sau mirties nuosprendį ir kuriam laikui su juo susitaiko. Vėliau atsiminiau, kad vilkai kaukia aukštu balsu.
Taigi, išsiruošiau į lietuviškąjį Jeloustouną, Dzūkijos nacionalinį parką. Draugiją man palaikė ištikimas spiečius musių, džiugiai apkabindavusių vienišą keliautoją, vos tik stabtelėdavau pailsėti. Šis birželinė sparnuotųjų karštinė turi ir savo šviesiąją pusę. Retai kada dar vasarą pamatysi tokį neatsargų kiršlį. Žuvį, kuri, kaip ir kitos lašišinės gerbia savo privatumą ir neserga trumparegyste.
Kone smagiausia vasaros žūklių – birželio kiršlys sausa musele skaidriuose it ašara Dzūkijos vandenyse. Pastebėti šią žuvį ar visą jų būrį, kad ir koks švarus vanduo būtų, nėra paprasta. Kiršlys laikosi prie dugno ir it raketa žemė-oras pakyla į paviršių kone vertikaliai, čiumpa šešiakojį sparnuotąjį nelaimėlį ir neria atgal. Daug lengviau pastebėti jų sukeliamus ratilus, muselininkų vadinamas „bulkas“ (kilusias ne iš batonų, o ištiktuko „bulkt“.
Šiuoju metų laiku šios buriapelekės žuvys aktyvios visą dieną iki pat sutemų kol matyti pirštas ant prieš veidą ištiestos rankos. Jei vandenin įbrendu tyliai ir kurį laiką nedarau staigių judesių, kiršliai greitai pamiršta mane čia esant ir tęsia savo paviršiaus atakas vos už kelių metrų.
Nutupdau sausą muselę ant vandens, seku ją akimis, matau kaip it iš povandeninio laivo paleista torpeda 85 laipsnių kampu pakyla žuvis, šlepteli ir su savimi nusitempia mano muselę po vandeniu. Nuostabus vaizdas, kai neapskaičiuojama jėga ir žuvis net iššoka iš vandens.
Pakirstas kiršlys – aršus imtynininkas. Pirmajame raunde jis stipriausias, antrajame, jau traukiamas prie kojų, tiesiog bando išgąsdinti mane mojuodamas uodega ir atstatęs platų savo nugarinį peleką, o trečiajame, kuris įvyksta, jei pamiršti namie grabštą ir bandai žuvį paimti rankomis, pademonstruoja visus rytų kovos menus, žvakes, kūlvirsčius, klaidinančius judesius. O tu jau manei, kad jis pavargo. Išties, nugalėtą kiršlį būtina kuo skubiau paleisti, o fotosesijas geriau atlikti jam esant vandenyje – vėliau perdegusį kovotoją gali tekti ilgai gaivinti.
Apgauti kiršlį turbūt galima su visa plejada vabzdžių imitacijų. Man visai suveikė nedidukas žalias lašalas, mikroskopinis pilkas CDC, stipriai gedėjau žolėse pamesto klinkenhamerio su oranžine skiautere.
Taip ir nepavyko suprasti, kas lemia, kad vieną kartą žuvis klastą įtaria, o kitą ne. Jei krantas apžėlęs aukšta žole verta stengtis pataikyti kuo arčiau jo. Nespėju suskaičiuoti iki vieno. Juk ten paprastai tupi riebesni nerangūs ir pusiausvyros nelaikantys žemės vabalai ir kirminai, ne tokie perdžiūvę, kaip tie, kurie gracingai šoka baletą virš vandens. Savotiškai užveda, kai matai, jog likus porai centimetrų, žuvis staiga apsisuka ir neria atgal. Atrodo, kad per keletą pravedimų ir nesėkmingų griebimų kiršlys musę kuriam laikui „išmoksta“ ir tyliai dugne šypsodamas į ūsą galvoja „ar baigsi?“
Stipriai apkramtytas, pamaitinęs visus Dzūkijos miško vampyrus, įvaręs streso kokiai dešimčiai žuvų su dviprasmiškais jausmais laukiu traukinio. Ir gaila palikti šį anaiptol nesibaigiantį vienas kito ėdimo festivalį, tačiau tuoj pat jaučiu tuoj būsiantis išgelbėtas. Ir kaip visada, pasižadu sau, kad artimiausiu laiku nebežvejosiu.
