Žvejojamas per visą dieną. Jis yra savotiškai užgaidus masalo atžvilgiu: vieną dieną jis noriau ima slieką, antrą dieną – duoną, trečią – uodų lervas ir t. t. Todėl, žvejojant karosus, patartina apsirūpinti įvairiais masalais.
Būdinga tai, kad karosą galima meškerioti ir dugne, ir viduriniuose vandens sluoksniuose, ir arti vandens paviršiaus. Žymiai našiau karosas meškeriojamas jaukinant. Jauku naudojami sliekai, trūklio lervos, grikių košė, duona, bulvės. Jaukinama švariose vietose, kad masalas negrimztų j dumblą.
Karosas meškeriojamas ir plūdine. Masalas – sveiki arba supjaustyti sliekai, trūklio lervos, duona, kvietinė tešla, žirniai. Masalas turi gulėti švarioje vietoje (jei gaudoma dugne), arti augalų. Kadangi karosas yra tingus ir nejudrus, todėl ir jo gaudymas nėra patrauklus, nors ir savotiškai įdomus. Žvejų jis nelabai mėgstamas dar ir dėl to, kad dažniausiai kimba smulkūs karosai.
Nors karosas kimba labai lėtai ir vangiai, bet jis beveik visuomet ima masalą; pagriebtą masalą retai meta. Karoso ėmimą ne visuomet lengva pastebėti, nes jis judina plūdę įvairiomis kryptimis labai pamažu ir nežymiai traukia į save. Kai plūdė jau pradeda slinkti į šoną ir grimzti, reikia švelniai užkirsti. Užkirstas karosas gana smarkiai priešinasi, bet ištrauktas į vandens paviršių pavirsta ant šono ir lengvai pasiduoda.
Pritrauktus arčiau savęs karosus reikia semti graibšteliu, nes silpnos jų lūpos dažnai išplyšta. Karosas yra labai gajus – pintinėje su šviežia žole jis išbūna gyvas apie parą, o smulkūs karosai yra puikus masalas plėšrioms žuvims gaudyti.
