Kanibalizmas – visiškai įprastas reiškinys daugeliui plėšriųjų žuvų rūšių. Vienos savo gentaines puola tiesiog norėdamos ėsti, kitos – konkuruodamos dėl maisto ar slėptuvių. Tuo puikiai gali pasinaudoti ir žvejai, parinkdami masalus, kurie imituoja gaudomos žuvies rūšies atstovą. Be to, tokios imitacijos gali padovanoti kur kas didesnių žuvų.
Prie tipiškiausių mūsų vandenų kanibalų reikėtų priskirti lydekas ir ešerius. Ichtiologai teigia, kad šios žuvys jau gimsta su polinkiu į kanibalizmą ir savo gentaines gali pradėti puldinėti ūgtelėjusios vos iki kelių centimetrų ilgio. Beje, kuo plėšrūnės polinkis į kanibalizmą bus stipresnis, tuo didesnė tikimybė, kad tokia žuvis pasieks įspūdingą dydį.
Anksčiausiai savo gentainių paragauja lydekos. Iš ikrelių vos išsiritusios žuvytės iš pradžių minta zooplanktonu, vėliau – įvairiais smulkiais dugno organizmais. Tačiau jau pasiekusios 1,5-2 cm ilgį pradeda dairytis sotesnio kąsnio. Labai dažnai tuo kąsniu tampa iš tos pačios ikrų dėties išsiritusios sesutės, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių rdo mažiau maisto, todėl buvo keliais milimetrais mažesnės. Žuvis tyrinėjantys mokslininkai sako, jog savo gentainių dar pirmosiomis gyvenimo akimirkomis paragavusios lydekos auga sparčiau, o ir ateityje niekuomet neatsisako praryti mažesnę savo gentainę. Todėl taikantis į dideles lydekas, vienas geriausių masalų gali būti tą pačią lydeką imituojantis vobleris ar guminukas.
Ešeriai puldinėti savo brolius taip pat pradeda dar vaikystėje. Savo gentainių paragavę ešeriai taip pat auga greičiau ir didesni, o paūgėję persikrausto gyventi į gilesnius vandenis. Tuo metu tie, kurie visą ankstyvąjį amžių taip ir prasimaitino tik dugno organizmais, taip ir lieka gyventi pakrantėje, nepasiekia didesnio svorio. Kitaip tariant, tai tie ešeriai, kuriuos žvejai vadina „žolinukais“.
Beje, yra vandens telkinių, kuriuose ešeriai maitinasi praktiškai vien savo gentainiais. Tai durpingi ežeriukai, kuriuose dėl rūgštinės vandens sudėties tik ešeriai ir tegyvena. Ešerio dryžiais pamargintas žalsvas riperiukas – dažniausiai būna geriausias masalas tokių ežerėlių ešeriams.
Mažesnius savo gentainius taip pat mielai puola ir upėtakiai. Tiesa, jie taip pradeda elgtis, kai užauga didesni. Upeliai, kuriuose gyvena šios žuvys būna šaltavandeniai, gyvybės, o kartu ir maisto juose mažai, todėl didesnis upėtakis niekuomet neatsisakys suėsti mažesnį. Nes žino, kad kita proga sočiau paėsti gali pasitaikyti negreitai.
Upėtakiai vienas kitą taip pat puldinėja ir pavasarį, kuomet po neršto pradeda ieškoti gyvenimui tinkamų slėptuvių. Tuomet upėtakiai aršiai puola įsibrovėlius į jų teritoriją, todėl ankstyvą pavasarį puikiu masalu gali tapti ne toks ir mažas 7-10 cm ilgio būtent upėtakį imituojantis vobleris.
