Kartuolės lytiškai subręsta 2 – 3 metais. Neršia pavasarį ir vasarą. Per nerštą kartuolių išvaizda labai pasikeičia, ypač pakinta patinai. Jų nugarinis ir analinis pelekai pasidaro ryškiai raudoni su juodais apvadais, snukį nusagsto balti epiteliniai gumbeliai, nugara patamsėja, gauna žalsvai melsvą atspalvį, išryškėja tamsi juostelė, einanti per šoną nuo uodegos galvos link, papilvė virsta rožine.
Patelių spalvos kuklesnės, tačiau joms užauga ilgas kiaušdėtis. Kartuolės neršia kas 6 – 7 dienas, po kiekvieno neršimo kiaušdėtis trečdaliu sutrumpėja, o prieš neršiant vėl pailgėja beveik iki kūno ilgio. Patelės kiaušdėčiu deda ikrus į dvigeldžių moliuskų (Unio, Anodonta genčių) žiaunas, patinas paleidžia pienius į vandenį prie moliusko. Pienius kartu su vandeniu moliuskas kvėpuodamas įtraukia ir ikrai apvaisinami moliusko viduje.
Ikrams vystytis čia puikios sąlygos: jie apsaugoti nuo priešų, jiems pakanka deguonies, jie nuolat skalaujami. Bet ne tik kartuolė naudojasi moliusko paslaugomis, manoma, kad moliusko Unio pictorum lervos (lochidijos) gyvena ant kartuolių žiaunų ir kūno.
Kartuolės gyvena įvairiuose vandens telkiniuose – upėse, ežeruose. Jos paplitusios beveik visoje Europoje, išskyrus Britų salas, pietinę Europos dalį, Skandinaviją. Uralas – arealo rytinė riba. Kartuolės mėgsta lėtai tekantį ir stovintį vandenį, tačiau vengia dumblo. Laikosi nedideliais būriais, turi pamėgtas vietas ir nuo jų toli nesitraukia.
Lietuvoje kartuolių yra beveik visur, kur gyvena dvigeldžiai moliuskai. Labai gausu kartuolių Šventosios upėje prie Užpalių. Bradinio žuvų jaunikliams gaudyti laimikyje jos sudarė 61,1 procento, Taip pat nemažai kartuolių pasitaiko Kuršių mariose, pietinėje Ventės rago pakrantėje, Merkio senvagėse.
Nustatyta, kad kartuolių dydis labai įvairus – nuo 4 – 5 centimetrų Kuršių mariose iki 8 – 11 centimetrų Merkyje. Taip pat ir svoris: atitinkamai nuo 2 – 3 gramų iki 8 – 10 gramų. Be to, Merkio kartuolės geriau įmitę nei Kuršių marių, šiuos dydžio ir įmitimo skirtumus galima paaiškinti mitybinės bazės pranašumu, kaloringesniu maistu.
Kartuolės – žuvys, svarbiausias jų maistas – mikrofitai. Pagrindinę mikrofitų dalį sudaro siūliniai žaliadumbliai – jų yra apie 40 procentų, bei titnagdumbliai – apie 45 procentus. Likusioji mikrofitų dalis – nesiūliniai žaliadumbliai ir melsvadumbliai. Įdomu, kad kartuolės, būdamos fltofagai (jų žarnynuose mes neaptikome jokio gyvo maisto likučių), neretai užkimba, naudojant tokį masalą, kaip sliekas ir net lašiniai.
Biocheminiai tyrimai davė kiek netikėtų rezultatų: paaiškėjo, kad kartuolės gana riebios. Riebalų kiekis jų raumenyse (2,5 – 2,9 procento) didesnis, negu tokių žuvų, kaip lynai, raudės, kuojos, vėgėlės, ešeriai, lydekos ir kt. Meškeriotojų, o juo labiau verslininkų, kartuolės nedomina. Tačiau nereikia pamiršti, kad kartuolės – labai gražios žuvys. Tai patvirtina ir daugelio akvariumininkų nuomonė, kad grožiu neršto metu kartuolė nenusileidžia daugeliui egzotiškų akvariuminių žuvų. Be to, akvariume kartuolės laikyti paprasta, nes jos labai nereiklios.
