Lašišos kūnas laibesnis ir iš šonų suplotas labiau, negu šlakio ar upėtakio. Abiem kūno šonais, aukščiau šoninės linijos, yra x pavidalo juodų dėmelių, kurių nedidelis kiekis yra priekinėje kūno dalyje ir žemiau šoninės linijos. Nugara melsva, šonai ir pilvas sidabriškai pilkšvi. Visi pelekai pilkos spalvos, bet nugarinis ir uodeginis – tamsesni.
Lašiša paplitusi išilgai visų Šiaurės Atlanto ir dalies Šiaurės Ledjūrio pakraščių. Šiaurėje jos gausu Baltijoje ir Šiaurės jūrose, pietvakariuose siekia Biskajos įlanką ir net Portugaliją. Taip pat yra ir šiaurės Amerikos pakraščiuose, kuriuos skalauja Atlanto vandenynas.
Lašiša – stambi žuvis. Ji kartais gali užaugti iki 1,5 m ilgio ir sverti net daugiau kaip 40 kg, tačiau vidutiniški pagaunamų lašišų matmenys yra mažesni – 40-110 cm ilgio ir 1,5 – 20 kg svorio. Žeimenoje ir Merkyje buvo pagauta lašišų, sveriančių iki 30 kg.
Lašišos gyvena jūrose, kuriose minta daugiausia silkėmis bei tobiais, taip pat ir dugniniais vėžiagyviais. Jūrose gerai atsipenėjusios ir užaugusios, neršti plaukia į upes. Neršia vėlai rudenį, kai vandens temperatūra nukrenta žemiau 6°.
Kaip gaudyti?
Lašišą geriausia meškerioti museline. Kotas imamas labai stiprus, ilgas, dvirankis, jis dar vadinamas lašišiniu. Valas turi būti taip pat stiprus. Valo reikia turėti iki 150 m; kabliukai turi būti stambūs ir tvirti. Masalas – speciali dirbtinė lašišinė marga muselė. Valas užmetamas abiem rankomis. Lašiša gaudoma šlapia musele, ir tik kai oras yra ramus, o vanduo skaidrus, gaudoma sausa musele. Vasarą gaudoma smulkesnėmis muselėmis, o rudenį – stambesnėmis.
Lašišą galima žvejoti ir spiningu. Juo gaudoma sraunesnėse vietose. Įrankiai turi būti tvirti. Masalu tinka sidabruotos blizgės, guminės žuvelės ar velkamos lašišinės muselės. Lašiša spiningu sugaunama rečiau negu museline, nes lašiša grobį dažniausiai griebia nuo vandens paviršiaus ir ne visuomet jį vejasi.
Lašiša griebia masalą labai staigiai ir dažnai pati užsikerta ant kabliuko. Užkirsta lašiša iš karto nejuda, o tik vieną kitą kartą trukteli valą. Po to ji daro netikėtą, labai stiprų šuolį, leidžiasi plaukti, dažnai net iššokdama virš vandens. Lašišos šuolio atlaikyti beveik neįmanoma, todėl iš ritės reikia leisti valą. Stengtis valo išleisti kiek galima mažiau. Geriausia, kada lašiša plaukia prieš srovę, nes ji prieš srovę neįstengia greitai plaukti, ir meškeriotojas spėja bėgti krantu. Kai lašiša leidžiasi plaukti pasroviui, visas valas gali būti išvyniotas ir nutrauktas. Todėl reikia mėginti lašišą sustabdyti ir pakreipti prieš srovę. Atskirais atvejais tai padeda stiprus pakartotinas užkirtimas. Lašišos nuvarginimas iš žvejo reikalauja daug energijos, šaltakraujiškumo ir kantrybės.
