Jie suryja viską, kas gyva: nuo žuvų, jų ikrų iki varlių ar net vandens vabalų. Sugeba išgyventi net labiausia užterštuose naftos produktais vandens telkiniuose. Gali sušalti gyvi į ledą ir išgyventi. Plėšrios žuvys, esą, jų neliečia. Su jais galima kovoti tik vienu būdu – visiškai išnuodijant ar išmušant elektra vandens telkinį. Tad jokiu būdu negalima šių žuvų leisti į kitus vandens telkinius, nes jei jie ten išplis – bus tikra ekologinė katastrofa.
Taip baigdavosi laikraščių ar žurnalų straipsnių išvados. Ir nesunku būdavo jomis patikėti, vien pamačius iš arti, apie kokią žuvį kalbama. Mat reiktų apibūdinti rotano išvadą, pirmos mintys, šovusios į galvą, būtų pūgžlio, vėgėlės ir buožgalvio hibridas. Ne kitaip.
Rodos, kad pati pragaro išpera apsigyveno mūsų vandens telkiniuose. Ir kas baisiausia, nepaistant apokaliptinių gąsdinimų, pilietinių pagraudenimų ir skambių akcijų, rotanai plito lyg maras po visą Lietuvą: per penkerius metus užvaldė daugelį Vilniaus ir Kauno, Alytaus, Zarasų ir kitų miestų ir miestelių nedidelių tvenkinių ir kūdrų. Pasigirsdavo netgi pranešimų, kad jų jau pagaunama didesniuose ežeruose ir net Neries upėje.
Sunku pasakyti, kas lėmė tokį jų plitimą – žmonių veikla ar antys ar kiti vandens paukščiai, pernešdami prilipusius jų ikrus pavasarį iš vieno vandens telkinio į kitą. Tačiau faktas tapo faktu- nuodėguliai tapo nuolatiniais mūsų vandenų gyventojais.
Kurį laiką, lyg iš inercijos apie juos dar buvo kalbama, lyg apie baisiąją grėsmę, tačiau ilgainiui žmonių gąsdinimas šia Dievo rykšte nusibodo net sensacijų nuolat ieškantiems žurnalistams. Lietuviškos lydekos ir ešeriai, pasirodo, ne tik kad neignoravo ateivių iš rytų, bet netgi teikė jiems prioritetą. Dėl savo įgimto lėtumo rotanai tapo lengvu jų grobiu ir ten, kur tik buvo daugiau „nacionalinių“ plėšrūnų, greitai būdavo išnaikinami.
Išliko tik pavienės rotanų kolonijos. Ir tik tokiuose vandens telkiniuose, kurie vasarą beveik visiškai užželia vandens augmenija, o žiemą dėl deguonies trūkumo juose išdūsta kitos žuvys. Visos, išskyrus kitą atėjūną iš rytų, (tiesa, jau tikslingai introdukuotą Lietuvoje) – sidabrinį karosą.
Pradžioje dar buvo baiminamasi, kad juodieji apsirijėliai tokiose balose sugebės išnaikinti visus karosus, tačiau ir šioje vietoje buvo pervertinti jų sugebėjimai. Meškeriotojai, žvejojantys karosus vandens telkiniuose, kur yra ir rotanų, netruko pastebėti, kad karosai čia visada būna didesni. Ne kokie „penkiakapeikiniai“, kaip tose balose, kur visai nėra jokių plėšrūnų. Ir tai nepatiko nebent tik tiems, kurie gaudydavo karosiukus masalui.
Įtarčiau, prie rotanų nykimo prasidėjo ir kažkokios ligos ar genetinės anomalijos, lydinčios daugelį invazinių rūšių. Pradžioje visada būna invazinių žuvų dauginimosi ir plitimo bumas, o paskui motinėlė gamta viską sustato į vietas. Manau, tai nutiko ir su nuodėguliais: jie tapo pakankamai reta, tik tam tikruose vandens telkiniuose gyvenančia žuvimi ir net susirado savo gerbėjų – meškeriotojų ratą, tikslingai gaudančių šias egzotiškai atrodančias žuvis. Tiesa, žvejų tarpe geriau jau neprisipažinti, kad tikslingai gaudai rotanus. Mat, manoma, kad šias žuvis žvejoja arba vaikai, arba nelabai socialūs asmenys... Tad jeigu kada susiruošite į jų žūklę, geriau jau tylėkit kaip kapas.
Tad kodėl aš čia dabar prašnekau apie tuos rotanus? O gi todėl, kad prieš keletą dienų bendraujant su ichtiologu Kęstučiu Skrupskeliu ir kalbant apie invazines žuvį, palietėme rotanų temą. Jis prisiminė, kad jo kolegos ruošiasi atlikti genetinius šios žuvų rūšies tyrimus. Ir kad jiems labai reiktų bent kelių „nuodėgulių“, pagautų skirtinguose Kauno vandens telkiniuose. Tad gal būčiau į rotanų žūklę neišsiruošęs, bet dėl kaip sakoma, ko tik Lietuvos ichtiologijos mokslo (ir savo smalsumo patenkinimo nepadarysi...
Buvo įdomu, ar pavyks jų pagauti ten, kur esu juos žvejojęs ir ruošęs vieną pirmųjų savo reportažų prieš lygiai 18 metų.
Taigi, išsirinkęs du gana egzotinius vandens telkinius vieną rytą, pernelyg niekam nesakęs, pasukau Kleboniškio miško link. Bet apie tai, kaip ten man sekėsi – skaitykite pirmadienį istorijos tęsinyje.
