1. Ne sykį esu pastebėjęs, kad, sumetus pašarą į srovę ir patraukus meškerę arčiau kranto, kur gilu, žuvis nedelsiant griebia masalą. Manau, kad ji atsiduria prie kranto vengdama srovės arba triukšmo, kurį sukelia krintantis pašaras. Kartais žūklė tokiose vietose būna sėkmingesnė negu gaudant pačioje srovėje.
2. Kartą Minijos žemupyje mano bičiuliai, tikėdamiesi sugauti karšių, užmetė dugnines meškeres. Tuo tarpu aš su lengva teleskopine meškere leidau šiek tiek pakeltą nuo dugno masalą lėtoje srovėje, ir, visų nuostabai, karšiai geriau kibo man, nors visi gaudėme su tuo pačiu masalu. Sėkmės priežastis – lengva meškerės įranga ir aukščiau dugno leidžiamas masalas. Pavasarį tai dažnai pasiteisina.
3. Kai karšiai srovėje kimba silpnai, galima dar štai ką išbandyti. Reikia meškerę sureguliuoti taip, kad atstumas tarp plūdės ir pagrindinio (sunkiausio) svarelio būtų žymiai didesnis už gylį gaudymo vietoje. Tokiu atveju, užmetus meškerę į gaudymo vietą, svarelis iš karto gula ant dugno, o laisva plūdė plaukia toliau, kol įsitempia valas. To trumpo laiko tarpo dažnai pakanka, kad šiaip jau nekibę karšiai imtų griebti masalą.
4. Esu pastebėjęs, kad masalo leidimo pabaigoje kartais geriau ne pakirsti, kaip tai daro dauguma žvejų, bet trumpam prilaikyti šiek tiek pakeltą virš vandens plūdę. Šitaip darydamas esu ne vieną kartą sulaukęs kibimo.
5. Karšiai dažnai sukiojasi prie sumesto pašaro (tai rodo kylantys burbuliukai ar plūdės virpėjimas), bet kažkodėl jo negriebia. Kadangi karšiai turi silpnybę reaguoti į aplink judantį pašarą, patarčiau užmesti papildomą porciją. Tai privers juos „pakelti galvas” ir griebti masalą.
6. Dažnai būna, kad, gaudant tiek stovinčiame, tiek tekančiame vandenyje, ištraukus keletą žuvų, kitos nustoja kibti. Neverta dešimtis kartų tuščiai užmetinėti meškerę ir leisti masalą. Pakeiskite masalą, ir greičiausiai jus lydės sėkmė.
