Ovidijau, įsivaizduok, kad tavo tikslas – rytoj sugauti kilograminį ešerį nuo ledo. Kokį vandens telkinį rinktumeisi?
Rinkčiausi tą, kurį gerai pažįstu, tą, kur teko spiningauti vasarą ar rudenį ir daugiau mažiau nutuokiu, kur kokie gyliai ir koks dugnas. Kalbant konkrečiau, turbūt ieškočiau nuošalesnio ežero, o ne tvenkinio, nelabai didelio ir gana gilaus – iki 15 – 20 m gylio, bet ne vadinamojo seliavinio tipo. Ežerą, kuriame būtų bent keli man žinomi sėkliai ar kokie akmenynai ir galima būtų prie ko prisirišti.
Kodėl? Todėl, kad čia bus visada mažiau žvejų ir ešeriai bus ne tokie įnoringi. O žinodamas vietas laimėsi daug laiko. Todėl dar plaukiodamas su valtimi rudenį įdomesnėse vietose (nesvarbu, pagaunu ten ar ne) susidedu į navigaciją taškus, kad paskui galėčiau žiemą juos patikrinti. Kas yra tos įdomios vietos? Tai visų pirma sėkliai, staigūs dugno perkritimai, kietesnio dugno ruožai, duobės, nuskendę akmenys ir panašios.
Kokią vietas, kokią taktiką pirmiausia rinktumeisi?
Jeigu, sakykim, didžiausias ežero gylis yra 20 metrų ir jame radau du sėklius, išeinančius į 12 ir į 7 metrus bei 4 m gylyje esantį akmenyną, tai pradėčiau paiešką nuo giliausio sėkliaus. Jei nepavyktų, kitą dieną eičiau į seklesnį. Ir tik jei ten nepavyktų, lįsčiau į sekliau esantį akmenyną. Jeigu vos šios vietos būtų netoli viena kitos, tai gal ir tą pačią dieną bandyčiau pereiti per visas ir sukti apie jas ratus.
Mano nuomone, stambūs kilograminiai ešeriai dieną tūno giliausiose ežero vietose, iš kurių ateina į sėklius ar akmenynus kažkuriam laikui pasimaitinti, o paskui vėl pasitraukia į gilumą, todėl giliausias sėklius dažniausiai yra perspektyvesnis.
Pačioje duobėje ešeriai būna pasyvūs, bet kartais pavyksta ir ten juos išprovokuoti. Todėl apgaudau ne tik pačią giliojo sėkliaus viršūnę, bet ir jo šlaitus, besidriekiančius iki pat duobės krašto. Nereikia bijoti, jog ten bus minkštas dugnas. Didelių ešerių ten gali būti. Prisimenu draugo istoriją, kai jis tokioje vietoje, sėkliaus, einančio iš 16 į 25 metrus pabaigoje, kur lyg ir nebuvo nieko ypatingo – dugne stūksojo dumblas – sugavo kelis ešerius, svėrusius nuo 1,2 iki 1,7 kg.
Šio sezono didžiausias atradimas buvo tas, kad visos trofėjinius ešerius surinkau ten, kur dugne buvo dumblas. Kietesnio dugno vietose stovėjo tik ešeriai iki 300 g. Todėl žinoma nuomonė, jog ešerys bus tik ten, kur yra kietas dugnas, nėra teisingas.
Lengviausia ešerį pagauti ten, ir ten, kur jie maitinasi. Todėl ir reikia sukti ratus apie tas vietas, kad anksčiau ar vėliau „pataikytum“. Iš tiesų, tu niekada nežinai (nebent gaudai kelias dienas iš eilės tokiu pat oru), kada tas bus tas jų sukilimas. Ar jis apskritai tądien bus. Tad turi nuolat judėti. Kito kelio nėra. Dar vienas keistas atradimas – dideli ešeriai kažkodėl mėgsta lydėti karšių būrius. Kodėl – neįsivaizduoju. Bet faktas lieka faktu.
Kokia taktiką naudoji – gaudai visada vieno tipo masalais, ar naudoji kelis skirtingus?
Kalbant konkrečiai apie minėto tipo ežerus, labiausia pasitikiu paprastomis blizgėmis. Sveriančiomis nuo 8 gramų ir daugiau. „Velniu“ ežere dažniausia nepagaudysi – trukdo minkštas dugnas. O ir radus akmenyną jis per dažnai stringa tarp riedulių. Blizgė yra blizgė. Jomis labiausia pasitikiu ir jomis pagaunu.
Jei jau prakalbome apie masalus? Kas svarbiau – ar masalo forma, ar spalva? O gal žuvims vienodai – svarbu tik pataikyti nuleisti ją ešeriui palei nosį?
Ir spalva, ir forma. Sakyčiau, remdamasis daugiau vasaros praktika – svarbiau forma, o tik paskui spalva. Vieno blizgės sklendžia labiau į šonus , kitos dirba kaip kirvukai – juda tik aukštyn žemyn. Tokiam gylyje apskritai sunku pasakyti, kaip ten ta blizgė žaidžia. Bet įsitikinau daug kartų, kad ir blizgių forma, ir spalva vaidina didelį vaidmenį. Tad jas dažnai pakaitalioju ir stebiu žuvų reakciją.
Dažniausiai pradedu žvejoti vario spalva. Čia taip įpratęs. Ir tik jei žuvis nereaguoja, naudoju kitas. Iš blizgių, ne paslaptis, dažniausia žvejoju suomiškomis „Kuusamo“. Seniau žvejodavau ir savadarbėmis, bet dabar rečiau. Su jomis yra didelė bėda, kad jos nėra vienodos. Iš 10 sėkmingos tik viena ar dvi, kitos šiaip sau. Todėl nutraukus kitą tokią pačią surasti yra problema.
Ar visada dideli ešeriai kimba tik nuo dugno, ar bandai ir kelti masalą?
Žinoma, kad ne. Žiūri į dyperį ir stebi, kokiuose gyliuose jie plaukioja, matai savo masalą ir stengiesi į tą gylio lygį jį nuleisti. Ne be tie laikai, kad žvejotum „aklai“.
Ar pasitaiko , kad pagautum iš vienos eketės kelis trofėjinius ešerius? Ar jie plaukioja tik pavieniui?
Galiu patarti paprastą dalyką. Jeigu ištraukia stambų ešerį ir nori sugauti antrą – nepulk iškart pirmojo fotografuoti, skambinti ar girtis draugams. Leisk kuo greičiau masalą į eketę. Tada turi šansą pagauti ir antrą žuvį. Jeigu uždelsei – greičiausia nepavyks. Esu tikras, kad kilograminių ešerių nėra daug ir jie plaukioja būreliai po kelias žuvis. Ir dažniausia nuolat juda – vienoje vietoje išbūna trumpai.
Ar naudoji kokį papildomą masalą, kabliukų papuošimus, grandinėles?
Nusipirkęs blizgę iškart ją patobulinu: t.y. metu lauk grandinėlę ir keičiu kabliuką. Gaudydamas trofėjinę žuvį nepasitikiu grandinėlėmis. O ir tas mažas vienšakis kabliukas, einantis su ja, pasitikėjimo nekelia. Visada dedu trišakiuką su papildomu papuošimu, nors sunku pasakyti, ar jis tikrai duoda kažkokios naudos. Papildomo, antro masalo – šoniplaukos ar kažko panašaus – nebenaudoju.
Užteko vieną kartą dėl to prarasti galbūt gyvenimo ešerį ir daugiau to pakartoti nenoriu. Papildomas masalas iš vienos pusės, blogina blizgės žaismą, iš kitos – visada yra silpnoji vieta, kovojant su stambia žuvimi. Visas sistema silpnesnė dėl mazgo, be to, viršuje esanti masalas pačiu lemtingiausiu gali įsminga iš apačios į ledą. Kaip, beje, man minėtu atveju ir nutiko.
Koks oras šia prasme perspektyviausias?
Svarbiausia, kad būtų aukštas, o dar geriau – lėtai kylantis slėgis. Visa kita mažiau svarbu.
Ką norėtum dar pasakyti mūsų skaitytojams, norintiems pagauti gyvenimo ešerį?
Jeigu norit pagauti daugiau kaip kilogramą sveriantį ešerį – nežvejok Kauno mariose. Nors ešerių standartas mariose neblogas, bet kilograminį pagauti tikimybė maža. Iš mūsų, 10 ešeristų, medžiojančių trofėjinius ešerius tiek žiemą, tiek vasarą, kilogramo ribą čia yra pavykę peržengti tik man vienam. Nors skyrėme tam laiko daug. Taigi, tikimybė nėra didelė.
Ačiū už pokalbį.
