Sugavę žuvį, kurią tuo metu gaudyti draudžiama, sąžiningi žvejai elgiasi labai paprastai – tiesiog ją atkabina nuo kabliuko ir paleidžia atgal į vandenį. Tačiau starkių atveju to nepakanka. Jei draudžiamu metu užkibo ši žuvis, reikėtų ją ne tik nedelsiant paleisti, bet keliauti kitur, nes greičiausiai gaudome starkių nerštavietėje. O žūklė tokioje vietoje gali skaudžiai atsiliepti visai būsimai starkių populiacijai.

Dauguma žuvų po neršto išsiskirsto po visą vandens telkinį, kiek atgauna jėgas ir pradeda aktyviai maitintis. Tačiau starkiai elgiasi kiek kitaip.

Priklausomai nuo vandens temperatūros, šios žuvys neršia balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje ant žvirgždėto dugno, kuriame sukasa savotiškus lizdus. Į tuos lizdu patelės išleidžia ikrelius, patinai juos apvaisina ir niekur nesitraukia – pasilieka šalia lizdo, kol iš ikrelių išsirita lervutės.

Tokiu metu prie lizdų budintys starkių patinai būna agresyviai nusiteikę ir aršiai griebia tiek lydekoms, tiek ešeriams siūlomus masalus. Tačiau mokslininkai teigia, kad sugautas ir paleistas starkis prie savo lizdo dažniausiai nebegrįžta, o jame likę ikreliai žūva.
Lukas Miknevičius

Starkių patinai taip elgiasi ne šiaip sau. Jie pelekais nuolat vėdina lizdą, kad ikreliai gautų reikiamą kiekį deguonies, kad jų neužneštų dumblas. Be to, patinai nuo lizdų vaiko ir kitas žuvis, kurios kėsinasi pasmaguriauti ikrais.

Tokiu metu prie lizdų budintys starkių patinai būna agresyviai nusiteikę ir aršiai griebia tiek lydekoms, tiek ešeriams siūlomus masalus. Tačiau mokslininkai teigia, kad sugautas ir paleistas starkis prie savo lizdo dažniausiai nebegrįžta, o jame likę ikreliai žūva.

Taigi, tokių ponerštinių starkių gaudymas gali lemti, kad ateityje šių meškeriotojų geidžiamų plėšrūnų bus mažiau. Todėl atsitiktinai sugavę starkį, geriau pakeiskite žūklės vietą ir netrukdykite šioms žuvims ramiai pasirūpinti giminės pratęsimu.