Seliavos gyvena tik pačiuose giliausiuose ežeruose, be to, ir laikosi ties pačiomis giliausiomis vietomis. Šios lašišinių šeimos žuvelės minta didelėse gelmėse gyvenančiu zooplanktonu, kurio paprasčiausiai neįmanoma užverti ant kabliuko net jei ir pavyktų prisirinkti. Būtent tai nulėmė paplitusią nuomonę, kad pagauti seliavų meškere nepavyks, nes o kaip?
Visgi ežerines stinteles gaudantys meškeriotojai retkarčiais pagaudavo ir seliavų. Be to, rusiškuose žvejų forumuose apie šių žuvų žūklę diskutuojama kaip apie visiškai įprastą dalyką. Tad atsirado vienas kitas meškeriotojas, kuris užsispyrė seliavų pagauti ir mūsų ežeruose. Ir tiems užsispyrėliams pavyko. Dabar jų pėdomis seka vis daugiau žvejų.
Nusprendusiems išmėginti seliavų žūklę didžiausiu iššūkiu tampa žūklės vietų paieška. Lietuvoje yra apie 4000 ežerų, tačiau mokslininkai sako, jog seliavos gyvena tik maždaug 80 iš jų. Negana to, net tame pačiame ežere meškeriotojų rezultatai skirtingais metais gali labai skirtis – vieną žiemą seliavos kibs puikiai, kitą pavyks suvilioti vos vieną kitą žuvelę. Esmė ta, kad seliavos yra trumpaamžės žuvys, tik reti šios rūšies individai gyvena ilgiau nei 5 metus. Tai reiškia, kad jei kažkuriais metais seliavų neršto efektyvumas dėl kokių nors priežasčių buvo menkas, tai jau po poros ar trejeto metų seliavų labai sumažės ir vėl turės praeiti šiek tiek laiko, kol šių žuvų ištekliais atsistatys.
Išsirinkus ežerą iškils ir natūralus klausimas, o kur gi jame tos seliavos laikosi. Iš pirmo žvilgsnio užduotis neatrodo sudėtinga, nes visi žino, jog šios žuvelės mėgsta tik pačius didžiausius gylius. Kita vertus, tuos gylius atrasti nežinomame ežere tikrai nėra lengva. Be to, net jei seliavos ir bus ten, kusr gylis siekia kokius 35-40 metrų, tikrai nereiškia, kad jos bus prie dugno. Paprastai seliavų būrys būna nuo jo pakilęs per 10-15 metrų. O tai reiškia, kad seliavų žūklėje niekaip neišsiversite be echoloto. Žūklė be jo prilygs juodos katės gaudymui tamsiame kambaryje ir dar užrištomis akimis. Pavykti gali, bet tikimybė tokia menka, kad jos beveik net neverta aptarinėti.
Išsirinkus ežerą, susiradus duobes ir net įsitikinus, kad seliavos prie jų plaukioja, liks paskutinė dėlionės detalė – kaip žvejoti? Dažniausiai naudojama sistemėlė – tai mažyčių kabliukų girlianda su svareliu apačioje. Masalui naudojamos uodo trūklio ar musės lervos, žvejai kalba, kad kartais pasiteisina ir sūdytų lašinių gabaliukai.
Kartais seliavos daug geriau kimba naktį, tad į šių žuvų žūklę važiuojama ilgam – visai parai ar dar ilgesniam laikui. Per tą laiką sugautos kelios dešimtys 15-20 cm ilgio žuvelių jau laikomos visai neblogu rezultatu.
Natūralu, kad nemažai daliai meškeriotojų gali kilti klausimas, kam tiek vargo dėl tų dešimčių seliavų. O atsakymas paprastas – seliava yra nepaprastai skani žuvis, gal net skaniausia iš visų mūsų šalyje gyvenančių žuvų. Ir, žinoma, nemažiau svarbu tai, kad visada yra žvejų, kurie nuolat ieško kažko naujo ir patiria malonumą, kai sugauna žuvį, kurios sugauti esą neįmanoma.
