Tik kelios mūsų vandenų žuvys nerštui renkasi ne pavasarį, o metą, kai vanduo šąla. Pirmiausia, tai lašišos, šlakiai ir upėtakiai – šios šaltą vandenį mėgstančios žuvys neršia vėlyvą rudenį. Šaltą vandenį mėgsta ir vėgėlės, kurių nerštas vyksta žiemos pradžioje.
Visos kitos Lietuvos žuvys giminės pratęsimu užsiima pavasarį, o svarbiausias kriterijus, kuris nulemia neršto laiką yra vandens temperatūra.
Pirmiausia neršti pradeda plėšrūnai. Viena vertus, plėšrios žuvys mėgsta šaltesnį vandenį nei taikiosios. Be to, išneršę plėšrūnai skuba atgauti jėgas, o tam nėra geresnio meto nei karpinių žuvų nerštas, kurio metu žuvys praranda bet kokį atsargumą ir tampa lengvu grobiu.
Pirmiausia pavasarį išneršia lydekos. Paprastai tai įvyksta kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje, kai vanduo sušyla iki 4-9 laipsnių. Žolėtose seklumose išneršusios lydekos kurį laiką iš jų nesitraukia – o kam, jei į tas pačias vietas atkeliauja jų grobis, pirmiausia – taip pat neršti susiruošusios kuojos. Jei balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje užtikote neršiančių kuojų būrius, tai reiškia, kad radote ir gerą lydekų žūklės vietą. Dabar čia vos ne iš vieno taško galima sugauti kelias ar net keliolika lydekų.
Po kuojų neršti skuba ir kitos karpinės žuvys. Gegužės mėnuo vestuvių metas plakiams, karšiams, šapalams, meknėms, salačiams. Šį mėnesį vandens temperatūra dažniausiai jau būna tinkama, kad šių žuvų ikreliai galėtų tinkamai vystytis, o iš jų išsiristų lervutės.
Vėliausiai neršia itin šiltą vandenį mėgstančios žuvys. Karpių, lynų, karosų nerštas vyksta, kai vandens temperatūra pasiekia 17-20 laipsnių temperatūrą. Tai paprastai įvyksta tik birželio pabaigoje ar net liepą. Tad jei birželio pradžioje puikiai kibusios šių rūšių žuvys staiga ėmė demonstruoti visišką abejingumą siūlomiems masalams, nesistebėkite – tai tiesiog reiškia, kad jos dabar rūpinasi tik giminės pratęsimu, o ne maisto paieškomis. Tiesiog palaukite dvi ar tris savaites ir sulauksite dar geresnio kibimo, nes išneršusios žuvys skubės atgauti jėgas ir norės sočiai pavalgyti.
Beje, dažniai manoma, kad kone visos žuvys neršia būriais, iškart po neršto traukia savo keliais ir savo palikuonimis nesirūpina. Tai tiesa, kai kalbame apie karpines žuvis, bet yra žuvų, kurias galime pavadinti išties rūpestingais tėvais.
Pavyzdžiui, starkiai neršia poromis ant iš dugno nuosėdų sudėliotų lizdų. Po neršto patinai lieka šalia lizdo ir pelekais nuolat vėdina vandenį, kad ikreliai gautų daugiau vystymuisi būtino deguonies. Tokiu metu starkių patinai būna itin agresyvūs ir aršiai gina lizdus nuo bet kokių įsibrovėlių, todėl tampa lengvu grobiu nerštavietes žinantiems nesąžiningiems žvejams. Būtent todėl ir buvo įvestas starkių žūklės draudimas nerštiniu ir ponerštiniu laikotarpiais.
Nerštavietes saugo ir šamų patinai, kurie tose vietose, kuriose neršė, lieka tol, kol iš ikrelių išsirita lervutės.
