Vienintelė išeitis, siekiant atkurti prarastus ungurių išteklius – dirbtinis šių žuvų veisimas. Be to, vis dažniau svarstoma galimybė apskritai uždrausti ungurių žūklę jūroje. Šiuo metu stiklinių ungurių žvejybą ES vykdo Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Ispanija, Portugalija, Italija. Šių ungurių sugavimai, lyginant su 1980 metais, kai siekė 2000 tonų, drastiškai sumažėjo. Tuo tarpu 2017 metais sugauta tik 57 tonos. Kai kurios ne ES šalys (Marokas) vykdo stiklinių ungurių žvejybą, tačiau duomenų neteikia.
Vis dėlto, daugelis šalių, siekdamos išsaugoti vertingas žuvis, dažniau imasi būdų kontroliuoti sugaunamų ungurių kiekiui ir požymiams. Praėjusiais metais ungurių sugavimai (iškrovimai), siekę 2260 tonų, pirmą kartą buvo nurodyti pagal amžinę grupę, stadiją, sugavimų vietą ir šalį.
Be to, pastebėjimas ir ungurių sugavimų sumažėjimas. Sidabrinių ir geltonos stadijos ungurių sugavimai sumažėjo nuo 18 iki 20 tonų 1950 metais iki 2-3 tonų 2009-2017 metais. Rekreacinės žvejybos ungurių ištekliams poveikis nėra pakankamai įvertintas, tačiau galėtų prilygti komerciniams laimikiams.
Vis dėlto, netgi faktas, kad ungurių sugavimai mažėja, bendros padėties nekeičia. Stiklinių ungurių pasipildymas, nepaisant įžuvinimų, jūroje yra mažas. Palyginus su 1960 metais pasipildymas Šiaurės jūroje siekia tik 1,6 procento, o Europos šalyse tik 8,7 procento. Geltonosios stadijos ungurių pasipildymas tesiekia 24 procentus lyginant su minėtu laikotarpiu.
Nerimą kelia ir tai, kad sidabrinės stadijos ungurių biomasė ir mirtingumas viršija leistiną lygį, užtikrinantį išteklių atsistatymą.
