Surasti
Ne visose upėse valia kiršlio šiuo metu ieškoti. Žinia, kad nuo spalio 1 arba 15 d. daugelyje Lietuvos lašišinių upių ir upelių įsigalioja „sausas įstatymas“, tačiau kiršlių gyvenvietės ir upėtakių nerštavietės nebūtinai sutampa, tad, atidžiau patyrinėję žemėlapį ir Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisykles, vietų, kur užmesti lapkritį muselinę meškerę, tikrai atrasite. Argi iššūkiuose malonumas?
Sausa musele šąlant?
Turbūt muselininkai ir entomologai yra vieninteliai žmonės, kurie žino ir pastebi, kad spalį ir lapkritį ore tebeskraido vabzdžiai. Galbūt ne anksti rytą, kai sudžiūvusios pievų žolės boluoja po naktinės šalnos. Kiek vėliau, įdienojus. Galbūt ne būriais, tačiau pakankamai, kad kiršlys nepamirštų žiūrėti aukštyn ir viltis.
Vėlyvą rudenį upių vanduo ypač skaidrus, o šiemet dar ir žemas, tad net miniatiūriniai CDC uodukai veikiausiai nepraslys nepastebėti. Išties, vanduo šiuo metu „neverda“ nuo žuvų apsireiškimų vandens paviršiuje, tačiau tai tik dar labiau užves, kai pagaliau atrasite, kas tądien veikia ir nuo netikėtumo per nugarą nusiris virpuliukai ir šilumos banga.
Šiaip jau žmonės kalba, kad Žemaitijoje gaudoma didesnėmis, o Dzūkijoje – sunkiai sučiupinėjamomis mikroskopinėmis muselėmis. Kiek įšilus orui, apsidairykite aplink ir galbūt pamatysite atsakymą. Štai, mano draugas stingdantį šių metų spalio vidurio saulėtą rytą, kuris, namie pamiršus pirštines, visai galėjo baigtis galūnių amputacija, tiesiog akyse Adams'u pasikinkė dailų kiršlį, spaudžiant 3 laipsnių žemiau nulio temperatūrai. Neįtikėtina.
Nimfa – jei žuvies nesimato, nereiškia, kad nėra
Negaliu atsidžiaugti, koks nušvitimas atėjo aktyviai pradėjus praktikuoti nimfą. Supratau, kad jei nesimato, nesitaško ir ant sausos muselės žuvis nekyla, tai dar nereiškia, kad ji nesisukinėja čia pat ant dugno prie mano kojų ir aktyviai nesimaitina.
Jei išsiruošėte kiršlių, tačiau neseniai palijo ir vanduo išpuolė netobulo krištolo skaidrumo – maža bėda. Apgausime ir pagausime žuvį kitaip. Būdas kiek daugiau supratimo apie musės elgesį po vandeniu reikalaujantis, tačiau, jei kiršliai aktyvūs, o rudenį jie būtent ir yra tokie, nežymias klaidas atleis.
Tad pirmyn į mokslus. Paprastesnis būdas, bet įtaresnių stambesnių žuvų gali būti ignoruojamas, yra užmesti nimfą skersai upės arba šiek tiek pasroviui, įtempti ir, valo perkėlimais reguliuojant greitį, leisti srovei vesti ją link kranto, kuriame stovite. Tai angliškai vadinama „Swing“. Tarsi suptumėte nimfą, pakabinę nuo kranto iki kranto. Kibimą pajusite stipriu trinktelėjimu. Įsitikinkite, kad ant pavadėlio nėra mazgelių ir pakirskite švelniai, nes griebdamas kiršlys staigiai sukasi ir bando grįžti, tad smūgis gaunasi visai nemenkas, o užsiskersavusi prieš srovę keliama žuvis gali į parabolę sulenkti meškerę ar net visai atsisakyti judėti jūsų pusėn.
Antrasis gi būdas reikalauja didesnio meistriškumo, tačiau, gerai įvaldytas, gali suvilioti didžiausius ir įtariausius kiršlius. Metame aukštyn upe arba skersai srovės, vos patempdami ištiesiname pavadėlį ir darome viską, kad nimfos netemptų paviršiuje plūduriuojantis valas. Galime perkelti jo fragmentus prieš srovę arba stengtis kuo mažiau jo įmerkti į vandenį, laikydami meškerės viršūnę aukštai. Sekame kotu paskui plaukiančią nimfą, leidžiame jai skęsti. Tai angliškai vadinama „Dead drift“. Valo neįtempiame, o stebime jo galiuką. Kaip atrodo kibimas? Visaip. Ko laukti? Neįprasto valo galo elgesio. Priklauso į kurią pusę žuvis timptelės, tačiau anksčiau ar vėliau garantuoju jums, kad išmoksite lengvai atskirti ir laiku pakirsti.
