Salatis savo grakščiu kūnu primena tartum didžiulę aukšlę. Tai plėšri žuvis. Dėl to salačio žiotys plačios; apatinio žando susinėrimas su kaukole užeina net už statmens, išvesto per akies vidurį, o, be to, apatinis žandas atsikišęs į priekį. Uodeginis pelekas giliai iškirptas. Salačio nugara melsvai pilka, šonai pilkšvai sidabrinės spalvos. Nugarinis ir uodeginis pelekai pilki, tamsiais galais. Apatiniai pelekai pamatuose rausvi, į galą pilki. Akių rainelė gelsvai sidabrinė.

Vidutinis salačių ilgis (neskaitant uodeginio peleko) – 40 – 60 cm, svoris – 1 – 4 kg. Neryje retkarčiais pasitaiko net didesnių kaip 10 kg svorio.

Paplitęs upėse, įtekančiose į Šiaurės ir Baltijos jūras. Lietuvoje dažnas Nemune, Neryje, Šventojoje, Merkyje ir kitose didesnėse upėse, taip pat Kuršių mariose ir Krokų Lankos ežere.

Salačiai, kaip tikri grobuonys, beveik visuomet gyvena pavieniui ir tik neršto metu bei žiemą renkasi nedidelėmis grupėmis. Mėgsta slankioti arti vandens paviršiaus ties smėlio seklumomis, kurios toli įsiterpusios į upę, taip pat ir ties rėvomis, kur, vandeniui staiga praradus greitį, darosi giliau ir jaučiasi sūkuriai bei susidaro grįžtamosios srovės. Toks vanduo būna už tiltų atramų, ties intakų žiotimis ir žemiau užtvankų. Tai mėgstamos salačio vietos, kuriose laikosi būriai aukšlių.

Maži salačiai, panašiai kaip ir aukšlės, minta smulkiais planktoniniais vėžiagyviais ir krintančiais į vandenį vabzdžiais. Bet stambūs individai yra tikri plėšikai. Šios žuvies grobį sudaro įvairios smulkios žuvelės, pavyzdžiui, gružliai, aukšlės, jauni šapalai ir kt.

Savotiška yra šio grobuonio taktika. Jis netikėtu šuoliu įsibrauna į vandens paviršiuje plaukiojančių žuvelių pulką ir, staigiai pasisukdamas, galingai smogia savo plačia uodega į vandenį. Pasigirsta stiprus pliaukštelėjimas. Susidariusiame vandens verpete bejėgiškai sukasi apsvaigintos žuvelės, kurias plėšikas lengvai gaudo ir ryja. Taip salatis medžioja nuo saulės tekėjimo iki nusileidimo, su pertraukomis per dieną 4 – 5 kartus, kiekvieną kartą po 15 – 20 minučių.

Anot kai kurių žvejų, iš žuvėdrų galima tiksliai spręsti, kiek kartų per dieną ir kuriuo metu šis grobuonis medžioja. Paprastai žuvėdros pasirodo prieš salačiui išeinant į medžioklę ir greit išsisklaido, kai tik jo smūgiai pasigirsta. Kur salačių yra daug, jų smūgiai būna labai įspūdingi.

Salatis

Kaip gaudyti?

Pramoninėje žūklėje salatis teturi antraeilę reikšmę, bet užtat sportinėje žūklėje yra labai vertinamas kaip sunkiai pagaunama žuvis, ir jo gaudymas teikia meškeriotojui malonių išgyvenimų. Meškerioti salatį galima pradėti nuo gegužės mėnesio, bet intensyviausiai jis gaudomas nuo liepos mėnesio iki rugsėjo pabaigos.

Meškeriojamas dieną paprastai tuo momentu, kada jis medžioja, t. y. kai pasigirsta stiprūs jo smūgiai vandens paviršiuje. Salatis meškeriojamas upės sraunumose, prie rėvų, vandens sūkuriuose, t. y. salačio mėgstamose vietose. Masalas užmetamas į tą vietą, kurioje salatis tik ką yra smogęs uodega į vandenį. Masalas turi būti traukiamas kiek galima arčiau vandens paviršiaus arba tiesiog paviršiuje.

Salatis gaudomas spiningu, museline, palaidyne. Spiningas imamas lengvas. Masalas negyva aukšlė arba gružlys, dirbtinės žuvelės, įvairios nedidelės blizgės. Masalas spiningu užmetamas kiek toliau nuo smūgio vietos. Vos pasiekus vandenį, masalas pradedamas greitai traukti atgal, sukant smarkiai ritę ir keliant koto viršūnę aukštyn. Masalas turi eiti vandens paviršiumi ir savo judesiais vaizduoti besigelbstinčią žuvelę, netgi šokinėjančią iš vandens. Gaudant salatį spiningu, tenka toli ir taisyklingai užmesti, reikia tinkamai vesti masalą, todėl meškeriotojas turi būti įgudęs.

Šviesesnėmis dienomis salatis mėgsta seklesnėse vietose netoli krantų medžioti įvairius vabzdžius. Tokiais atvejais salatį galima meškerioti museline. Įrankiai imami tokie, kuriais galima būtų toli užmesti. Masalas – žiogai, stambūs vabalai, gyliai, laumžirgiai, margos dirbtinės muselės.

Gaudant palaidyne, masalas – nedidelė gyva aukšlė arba gružlys, kotas turi būti ilgas ir stiprus, plūdė – nedidelė, slankiojanti. Salatis yra drąsi, bet atsargi žuvis, todėl masalą gerai apžiūri ir tik po to jis greitai ir staigiai ima. Kartais salatis masalą apsvaigina ir tik paskui jį praryja. Salatį reikia užkirsti smarkiai, nes jo nasrai yra raumeningi, kabliukas turi gerai įstrigti. Užkirstas salatis smarkiai priešinasi, bet neilgai. Iš pradžių jis daro labai stiprų šuolį, kurį reikia sumaniai atlaikyti. Vėliau jis metasi į šalis ir kartais šoka iš vandens. Po to greitai nuvargsta ir pasiduoda; velkamas į krantą purto galvą. Gaudant salatį reikia stengtis gerai užsimaskuoti, todėl geriau gaudyti įbridus į vandenį arba iš valties.