Šlakis daug kuo panašus į lašišą. Svarbiausi skirtumai: šlakio uodegos stiebelis storesnis, uodeginio peleko galas beveik tiesiai nukirstas; šonai sidabrinės spalvos; juose gausu tamsių dėmelių ne tik aukščiau šoninės linijos, bet ir žemiau jos. Lytiškai subrendusių žuvų, ypač patinų, šonuose gausiai atsiranda rausvų dėmelių. Jaunikliai tokios pat spalvos, kaip ir upėtakiai.
Šlakis mažesnis už lašišą, paprastai 30 – 70 cm ilgio, ir sveria 1 – 5kg, bet Baltijos jūroje aptinkama šlakių iki metro ir sveriančių 8 – 12 kg.
Paplitęs Europos pakraščiuose, nuo Baltosios iki pat Juodosios jūros. Šlakis ilgiau už lašišą būna gėlame vandenyje; jis gėlame vandenyje ir sparčiau auga.
Gyvendami jūroje, šlakiai minta smulkia žuvimi ir vėžiagyviais, tačiau, beieškodami maisto, mažiau klaidžioja nei lašišos ir labiau laikosi jūros pakraščių. Neršti iškeliauja į upes. Traukimas į upes trunka ilgą laiką. Būdami upėse, šlakiai minta žuvimis ir kitokiais gyviais. Neršia spalio – lapkričio mėn. Smėlėtame ir akmenuotame grunte, panašiose vietose, kaip ir lašišos. Pasibaigus nerštui, šlakiai netrukus grįžta į jūrą, o dalis žiemoja upėje ir į jūrą nuplaukia tik pavasarį.
Kaip žvejoti?
Natūralios kilmės masalais šlakius gaudyti draudžiama.
Šlakis žvejojamas pradedant jam keliauti iš jūros į upes. Esant gražiam orui, šlakis žvejojamas anksti rytą ir vakare, o esant apsiniaukusiam – visą dieną. Vietos šlakiui žvejoti pasirenkamos rėvose, žemiau rėvų, ties pagrindine tėkme, tarp akmenų, molio luitų, duobėse, užutakiuose. Pastebėtą grobį jis žaibo greitumu puola ir pagriebęs grįžta atgal. Kartais grobį puldamas net iššoka iš vandens. Geriausia žvejoti museline. Kotas ir valas turi būti stiprūs. Masalas – dirbtinės muselės panašios į natūralius masalus: žiogai, margos peteliškės, stambūs vabalai. Gali būti naudojamas ir kitas dirbtinis masalas – lašišinės arba stambios upėtakinės muselės. Žvejojama sausa musele.
Galima žvejoti ir spiningu. Masalas – žuvelės formos besivartančios blizgės, šaukšteliai. Šlakio žvejyba spiningu nėra naši, nes blizgę jis ima retai. Blizgė užmetama taip, kad ji praplauktų netoli nuo šlakio laikymosi vietos. Šlakis yra labai žvalus ir energingas. Jis yra nepaprastai atsargus ir reaguoja į mažiausią triukšmą. Tai energingiausia lašišinių šeimos žuvis.
Masalą šlakis griebia gana atsargiai ir labai energingai plaukia į savo buveinę. Tuo momentu jis daro šuolį, kuris pasireiškia stipriu ir netikėtu smūgiu į meškerę. Šio smūgio atlaikyti beveik negalima ir tenka išleisti valą. Valą reikia leisti taip, kad šlakis jį trauktų sunkiai tol, kol sustos. Po to valas pradedamas vynioti ant ritės. Tuo momentu šlakis ramiai duodasi tempiamas, bet, pamatęs meškeriotoją, daro šuolį dar stipresnį už pirmąjį. Ypač reikia stengtis atlaikyti smūgį antrojo šuolio metu, nes po to šlakis jau priešinasi žymiai mažiau ir leidžiasi nuvarginamas. Artėdamas prie kranto, sukaupęs visas jėgas, šlakis dar kartą mėgina atsipalaiduoti nuo kabliuko. Todėl jį į krantą vilkti reikia apdairiai, pritrauktą prie kranto semti graibšteliu.
