Nors lydekos yra vieni didžiausių Lietuvos vandenų plėšrūnų, jos labai trapios – žuvis galima lengvai sužeisti kabliuku, jos sunkiai išgyvena per ilgai pabuvusios sausumoje.
Nuo ankstyvo amžiaus lydekos turi kovoti už išlikimą su kitais plėšrūnais. Todėl tik dalis jų išgyvena iki to meto, kai tampa suaugusiomis. Didžiausia grėsmė yra kitos lydekos, kurios netoleruos mažesnių buvimo šalia ir jas puls vos pasitaikius progai. Todėl lydekaitės didelę laiko dalį praleidžia besislapstydamos žolėtose arba sekliose vietose ir misdamos daugiausiai atsitiktiniu grobiu.
Apsisaugoti nuo kitų plėšrūnų joms leidžia margos kūno spalvos, kurios taip pat sudaro sąlygas prisėlinti prie grobio nepastebėtoms.
Lydekos yra šaltakraujės, taigi jų medžiagų apykaita vyksta lėtai. Tai reiškia, kad išgyvenimui lydekoms reikia palyginti nedaug maisto, ir jos maitinasi gana retai.
Margosios plėšrūnės gauna didelę energinę grąžą mainais už išnaudotą energiją, taigi jos pasisotina arba sučiupdamos lengvą grobį, arba kitą didelę žuvį. Jei lydeka surijo didelį grobį, ji didelę dalį laiko praleis virškindama maistą. Lydekų žvejams pravartu prisiminti, kad jie siekia pagauti retai besimaitinančią žuvį.
Žvejys turi būti mobilus ir mokėti lydekas surasti, arba turi perprasti jų mitybos įpročius ir judėjimą. Kartais gali būti lengviau tai padaryti randant vietą, kur renkasi lydekų medžiojamos žuvys.
Vandens telkinio topografija, kur ežere yra dugno nelygumai ir duobės, padės suprasti, kur ieškoti didžiųjų plėšrūnių. Taip pat svarbu prisiminti, kad didelės lydekos teiks pirmenybę lengvam ir pažeidžiamam grobiui.
Didelių lydekų žūklautojams patariama neprisirišti prie vieno konkretaus žvejybos būdo ar masalo, kad ir koks sėkmingas jis gali atrodyti. Viena didelė lydeka dažnai maitinsis skirtingu laiku nuo kitos ir puls visiškai kitą masalą, pateikiamą kitu būdu. Svarbiausia – nesiliauti eksperimentuoti.
