Taigi, jo didenybė pūgžlys – avižėlininkų, plūdininkų ir dugnininkų siaubas. Ar žinai, kuo ši žuvis ypatingai išsiskiria iš kitų Lietuvos vandenų gyventojų? O gi tuo, kad turi daugiausiai pavadinimų. Nekalbu apie tokius bendrinės kalbos žodžius, kaip „snarglys“ – jį žino net kiekvienas vaikas, nors kartą palaikęs meškerę. Pakeliavęs po įvairius Lietuvos regionus esu jų girdėjęs gerokai daugiau. „Ežgė“ – skamba iš Žemaitijos pusės. „Pūkis“ – antrina iš kito Lietuvos pakraščio. „Čiombė“ – girdėti kažkur iš po Vilniaus. „Jioršas – aiškina rusų kalbos įtakos ragavę rytų Lietuvos gyventojai. „Mėlynakis“ – subtilią užuominą pateikia inteligentai. Ir tai toli gražu tik dalis epitetų ir pavadinimų.

Bet judėkime toliau. Neabejoju, jog žvejojantiems žiemą karšius ar kitas žuvis avižėle ir traukiant pūgžlius nors kartą gyvenime kilo klausimas – o kiek tų pūgžlių gali būti vienoje eketėje? Gal gaudant jie pasibaigs ir tada priplauks didesnė žuvis? Galiu pasidalinti viena pamokančia ir tikra istorija. Prieš kokius penkiolika metų su trijų draugų, pakankamai žinomų žvejų pasaulyje, draugija nuvažiavome Į Kauno marias žiemą ieškoti ešerių netoli Verknės įtekėjimo.

Pagal gautą „patikimą“ žinias ten esą neblogai pradėjo kibti ešeriai, bet, kaip dažnai pasitaiko, informacija tąkart nepasitvirtino – per pusdienį pagavome tik kelis rimtesnius ešerius. Užtat baisiai įkyrėjo pūgžliai. Kadangi diena jau buvo persiritus į antrą pusę, o namo važiuoti dar nesinorėjo, kažkas mestelėjo idėją: išsigręžiam šalia vienas kito eketes ir pabandom išgaudyti visus pūgžlius. Kiek jų gali būti vienoje vietoje? Vis tiek kažkada baigsis.

Taip ir padarėme. Praslinko viena valanda, antra, įpusėjo trečia – stambūs ir vidutiniai pūgžliai kibo vienas po kito ir vis smarkiau. Turėti skudurai rankom šluostyti permirko nuo jų gleivių, išsitepė kostiumai ir pirštinės, pradėjo šalti rankos ir , galų gale, pagavę (tikrai nepagražinu) kiekvienas po pilną iki viršaus „Maximą“ maišą pūgžlių lipome nuo ledo supratę, kad kaip nesustabdysi upės bėgimo, taip neišgaudysi visų pūgžlių po ekete. Tai neįmanoma.

Dar žvejodamas buvau sugalvojęs, ką su jais darysiu. Tada dar su žmona nuomavomės butą daugiaaukštyje ir turėjau tokį įkyrų kaimyną, gyvenantį pora aukštų aukščiau. Grįžti iš žvejybos ar keliauji į ją – vis jį sutinki ir vis jis tave „užkabina“, užriaumodamas ant visos laiptinės: „Ei, žvejy, ar nereikia padėti parnešti laimikio“ arba „Tai kada atveši žuvies“. Tai labai erzino.

Tąkart grįžęs paskambinau į jo buto duris ir be didelių komentarų padaviau jo žmonai maišą su pūgžliais. Po šio įvykio kaimynėlis nesisveikino turbūt pora mėnesių. Bet ir žuvies daugiau niekad neprašė...

Na, o pabaigai pagrindinė mintis, girdėta iš vieno seno pamario žvejo bei dar kažkur skaityta. Tarybiniais laikais, berods, 7 ar 8 praėjusio amžiaus dešimtmetyje kažkokie partijos galvočiai (gal sekdami draugo Mao kovos su žvirbliais pavyzdžiu) nusprendė išgaudyti Kuršių mariose pūgžlius. Ką čia kitų žuvų ikrus naikina ir liaudies turtą, karšius ir kitas verslines žuvis apvalgo. Kadangi nuo seno buvo žinoma, kur yra pūgžlių nerštavietes ir kada jie neršia, tai buvo skirtos prievolės žvejams - verslininkams tose vietose tuo laiku pūgžlius išgaudyti, o gal net konkrečios normos nustatytos.

Laikai buvo kitokie, niekas žvejų nuomonė neklausė. Partija liepė ir šventa. Susiėmė vyrai rimtai ir iš tiesų taip pūgžlius atgaudė, kad jų mariose ženkliai sumažėjo, tačiau su jais kartu dingo ir sterkai. Pasirodo, pūgžliai yra pagrindinė jų mitybinė bazė. Nėra vienų – nėra ir kitų. Prireikė ne vienų metų, kol atsistatė šių žuvų ištekliai ir kovos su pūgžliai idėjos daugiau jau niekas rimtai nekėlė.

Dar nežinodamas šių faktų panašią išvadą priėjau ir pats. Pradėjęs gaudyti dideliame, 15 – 20 metrų gylyje, didelius ešerius jų skrandžiuose jei ką ir rasdavau, tai tik smulkių pūgžliukų. Gaudant sterkus kokiose Kauno mariose, 10 – 14 m gyliuose, turbūt daug kas pagalvojo – o ką jie ten ėda. Nei aukšlių, nei kuojų tokiame gylyje nebūna. O ūgtelėjusio karšio ar plakio turbūt joks sterkas neįveiktų. Taigi, lieka tik mūsų šio straipsnio herojus pūgžlys. Lėta, lengvai pagaunama ir gana riebi žuvis.

Iš viso to seka viena paprastai išvada: nieko gamtoje nėra sukurto nereikalingo. Viskas, net ir visų nekenčiamas pūgžliai, turi reikšmę. Didelis kiekis pūgžlių po ekete liudija, kad šiame vandens telkinyje tiek sterkai, tiek stambūs ešeriai turi ką ėsti ir dėl to greit auga ir gali pasiekti įspūdingų dydžių, todėl paleisdami pūgžlį atgal, o ne numesdami jį ant ledo, ir palikdami beprasmiškai žūčiai, prisidedate prie vandens telkinio žuvingumo, o ne atvirkščiai.

Net ir pūgžlį, pasirodo, verta gerbti, kaip reikalingą ir svarbią gamtos dalį.