Kol Kuršių marias gausiai papildydavo natūrali jauniklių migracija, ungurių ištekliai Lietuvoje buvo geros būklės. Situacija tiek Lietuvoje, tiek ir visame Europos žemyne ėmė keistis nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio, sumažėjus atplaukiančių jauniklių. Natūraliai užaugusių ungurių iki šiol dar galima sugauti Klaipėdos sąsiauryje, tačiau tiksliai nustatyti, ar ungurys natūraliai atmigravęs ir užaugęs Kuršių mariose, ar dirbtinai įveistas į ežerus, ten užaugęs ir dabar migruojantis neršti į Sargaso jūrą – pasakyti sunku.
Tai galima nustatyti tik atlikus brangius kilmės analizės tyrimus, kai iš ungurių galvos paimami otolitai ir tiriama cheminių elementų sudėtis. Europos telkiniuose unguriai gyvena ilgai, dauguma jų brandos pasiekia 7–15 metais, šiaurinėse platumose – dar vėliau. Lėtai ir ilgai augančių migruojančių žuvų grupėje išteklių mažėjimo pasekmės dėl užterštumo, parazitų, užtvankų ar intensyvios žvejybos nebūna staigios. Tačiau nuo praėjusio dešimtmečio visoje Europoje ungurių išteklių nykimo (netgi naikinimo) procesas įsibėgėjo ir tapo nevaldomas.
Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – Žuvininkystės tarnyba) vykdo ungurių išteklių atkūrimo darbus Lietuvoje. Pirmieji didesnio masto ungurių įveisimo darbai pradėti 2011. Per šį laikotarpį į ežerus bei upes išleista daugiau nei 3 milijonai paaugintų ungurių.
Tiesa, žuvų įveisimu darbai nesibaigia – būtina įvertinti, kaip unguriai prisitaiko, ar išlieka tuose vandens telkiniuose, į kuriuos buvo įžuvinti, koks jų augimo tempas. Žuvininkystės tarnybos specialistai atlieka specialiąsias žvejybas telkiniuose, į kuriuos buvo įveisti unguriai. Taip jie nustato įžuvinimo efektyvumą, ungurių gyvenimo sąlygas, tiria apsikrėtimą ungurių parazitais. Iš Lietuvos ežeruose sugautų tirti geltonosios bei sidabrinės stadijos ungurių daugiau nei 95 % buvo patelės. Kai kurių ungurių skrandžiuose buvo aptikta vėžių jauniklių, nors žvejai verslininkai buvo įsitikinę, kad tame ežere vėžiai negyvena.
