Nesiruošiu neigti, kad upėtakiavimas tai labiau įtikėjimas ir romantika nei būdas išmaitinti šeimą.
Kai bandau prisiminti, kas labiausiai man patinka upėtakių žūklėje, kas labiausiai įstrigo viso mano bastymosi klaidžiais keliukais palei upelius, galvon ateina tokie žodžiai kaip nežinomybė, nuotykis, bandymas, viltis, apdovanojimas, nusivylimas, netikėtumas, nuostaba, atradimas, draugystė. Straipsnių rinkinyje apibendrinsiu savo patirtį ir pasidalinsiu būdais, kaip pagauti šį paslaptingą upokšnių karalių. O taip pat pabandysiu žodžiais paaiškinti iš kur atsiranda ta meškeriotojų keistuolių kasta – upėtakininkai. O gal apsiribosiu savo atveju.
Žvejoti tik upėtakius. Tikslingai. Dėl ko? Nejaugi ne įdomiau žvejoti įvairias žuvis, juolab didesnes? Man – ne. Kažkada buvo, dabar nebe.
Kaip taip atsitiko? Neneigsiu, kad tame esama idealizavimo ir religijos elementų. Dar būdamas paauglys ir jau užsikrėtęs spiningavimu „Meškeriotojo“ žurnale perskaičiau straipsnį apie upėtakiavimą. Atsimenu tik tai, koks kantrus ir tylus turi būti žvejas, kokius didelius atstumus jis nueina paupiais ir kokia nenuilstanti žuvis yra upėtakis. O svarbiausia, žvejo, kuris neįmanomą paverčia įmanomu, įvaizdis. Perskaičiau ir pamaniau: „Kada nors, bet tikrai ne dabar".
Praėjo keletas metų. Gal kokių dešimt. Buvo žiema. Išgyvenau santykių krizę. O gal ir pabaigą. Norėjau imtis kažko naujo, kas padėtų užsimiršti. Panašu, į tai, kai vyrai palikę savo šeimas ir sėdę ant Harley Davison, skrieja per Amerikos prerijas. Tik motociklai manęs niekada rimtai nedomino, o ir Amerika toli. Tiesiog reikėjo kažko, kas praplėstų mano „aš tai galiu“ ribas. Ir kažkurią dieną bebėgdamas nuo realybės, nuobodaus darbo metu, prisiminiau šitą seną viziją apie upėtakius – žuvį, kuri yra ne kiekvienam. Atėjo tas „dabar“ metas. Jau žiemą pasakiau ne vienam savo draugui, kad šį pavasarį aš gaudysiu upėtakius. Ir visai nesvarbu, kad net neįsivaizdavau kur.
Pirmieji upėtakiai.
Juk negaliu pasakyti kur juos pagavau, bet visiems galima žinoti tai, kad upelis tikrai nėra paslėptas nei nuo civilizacijos, nei nuo žmonių. Buvau ten anksčiau ne kartą. Labai gražios apylinkės, patikdavo atvykti ten su skirtingais žmonėmis ir stebėti jų reakcijas, kai pamato tai, ką visada turėjo už pusvalandžio kelio nuo namų, bet niekada nesilankė.
Šaltas pavasaris, apniukęs dangus. Neaišku, ko laukti iš dangaus – sniego ar lietaus. Upelis patvinęs, jo srovė šniokščia skubėdama žiemos likučius grąžinti jūrai. Nelabai žinodamas ką darau laidžiau sukriukę į drumzliną vandenį ir kaip bet kuris „ežerinis“ spiningautojas stebėjausi kaip neįprastai elgiasi upės srovė: kaip lengva traukti pasroviui, kaip sunku prieš srovę. O kaip geriau? Panašiai kaip vaikas mokosi vaikščioti ir stebėdamasi išmėgina įvairius kojų dėliojimo būdus. Žuvys? Maždaug trys valandos prabėgo, tačiau jų nebuvo, Realesni dalykai buvo nuovargis, sušalusios rankos ir savikritiškos mintys, jog užsiimu kvailystėmis sekliame upelyje, kuriame juk matosi, kad žuvies nėra.
Sunku dabar prisiminti, kas įkvėpė jėgų vis į priekį akmenimis ir šakomis ropštis. Gal nesenai patirtas santykių galas? Ateina toks momentas, kai žmogus bijo priimti faktą, kad jau viskas baigta ir tiesiog mechaniškai kartoja kokį nors veiksmą, stengiasi prasibrauti į priekį, nors ,atrodo, tai jau nebepadės (tai vadinama desperacija?). Tai labai nemaloni būsena, bet tuo metu mano santykyje su upėtakio iššūkiu ji man padėjo. Pasroviui traukiant sukriukę jau prie pat kranto mano akyse ją prisivijo mažas upėtakiukas ir kirto. Jis tikrai buvo kiek ilgesnis negu mano delnas ir visas liesas, nusibadavęs žiemą. Tačiau toks žvitrus, kad supratau, jog tai upėtakiukas tik tada, kai nustojo spurdėjęs. Reakcija, ją reikėjo pamatyti, neatrodė sveikuoliškai. Po desperacijos apima ne lengvas ir jaukus pakylėjimas, o beprotiška euforija. Kaip tik tuo metu man paskambino draugas. Liepiau jam netrukdyti upėtakių gaudyti. Tarsi jų būtų daug ir jie būtų dideli. Dabar pakrante jau nesivilkau, papietavau netoliese buvusioje pavėsinėje, pailsėjau ir tvirtai žinodamas, ką aš čia gaudau, patraukiau tolyn.
Dar valandėlė. Dar kilometras ar du upe aukštyn. Grįžtanti su srove sukriukė užlindo po skersai gulinčiu rastu. Bam! Kai kalbu apie netikėtumą, turiu galvoje tai. Spiningas sulinko pusiau, kitame gale kažkas stipriai priešinosi ir blaškėsi padedamas srovės. Netrukus žuvis pasirodė ir atgulė ant kranto. Turbūt vos 30 cm perkopęs upėtakis man tuomet pasirodė galingas milžinas. Išties, nebuvau laikęs delne tokios raumeningos ir judrios žuvies, kuri nė per nago juodymą net būdama mano rankose nenorėjo būti nugalėta. Paskubomis paleidau ją ne sąmoningumo ar ekologiškos minties vedamas, o supratęs, kad nieko man iš jos daugiau nebereikia, upėtakis ką tik suteikė viską, ką tik tądien galėjo – beprotišką džiaugsmą. Vežė tuomet praktiškai viskas: netikėtumas, stiprus pasipriešinimas, pirmą kartą rankoje laikomos lašišinės žuvies vaizdas, suvokimas, kad padariau tai, ko giliai širdyje netikėjau, kad man skirta. Tuomet dar nesupratau, kad užkibo ne tik jis, bet ir aš. Tik manęs niekas nepaleidžia.
Bus daugiau.
