Populiarus mitas, kad žiemos pradžioje karšiai nekimba, nėra visiškai teisingas. Dažniausiai yra taip, kad karšių nepagauname, nes tiesiog jų negaudome. O kam, jei gerai kimba kitos žuvys? Kam, jei gaudydamas ešerius per dieną gali sulaukti kelių dešimčių kibimų, o karšis sargelį gal pajudins tik du ar tris kartus?
Tačiau ateina metas, kai ešerių skrandžius ima spausti beveik subrandinti ikrai, kai šie plėšrūnai aptingsta ir geras jų kibimas pasibaigia. Tada metas atsigręžti į karšius ir pasėdėti bandant sugauti vieną didžiausių žiemą mūsų vandenyse kimbančių žuvų.
Karšių žūklė žiemą ir sudėtinga, ir paprasta. Sudėtinga tuo, kad pirmiausia reikės surasti karšių žiemines buveines. Šios žuvys nepasiskirsto tolygiai po visą vandens telkinį, o susitelkia į nemažus būrius ir žiemą praleidžia tam tikrose vietose. Gera žinia, kad tos vietos beveik nesikeičia. Jei kažkur karšius sėkmingai gaudėte praėjusiais metais, greičiausiai toje vietoje jie kibs ir šiemet.
Kokios tai vietos? Pirmiausia, gilios. Vasarą karšius galime atsivilioti ir į 4-5 metrų gylį. Žiemą reikės eiti ten, kur gylis siekia 8-12 metrų. Žinoma, jei tame vandens telkinyje tokių gylių apskritai yra. Tiesa, tinkamas gylis – dar ne viskas. Daug geriau, jei šalia potencialios karšių buveinės yra koks povandeninis kalniukas, dugno skardis ar kitas išsiskiriantis objektas. Tokiose vietose karšiai randa daugiau maisto, todėl ten ir laikosi.
Jei atvvykote prie nepažįstamo vandens telkinio ir visiškai nenutuokiate, kur jame ieškoti karšių, geriausias orientyras – vietiniai meškeriotojai. Jie savo vandens telkinius pažįsta puikiai, todėl dienų dienas sėdi ten, kur karšių yra. Būreliai ilgai iš vietos nepajudančių žvejų, krūva ekečių su jauko likučiais šalia viena kitos, kalnas ant ledo sumestų nuorūkų išduoda vietas, kur galima tikėtis kibimo.
Nesvarbu, žiema ar vasara, karšius reikės jaukinti. Tiesa, jaukas šaltuoju metų laiku visai kitoks. Tiesiog nepakeičiamas žieminio jauko pagrindas yra paprasčiausios žemės. Žiemą kyla didelė rizika žuvis persotinti, todėl ruošiant jauką reikėtų imti bent tris dalis žemių, į jas maišyti vieną dalį specialaus žieminio jauko, o viską paskaninti natūraliais priedais – uodo trūklio ar plikytomis musės lervomis.
Jauką ant dugno tiesiog būtina nugabenti specialia žiemine šėryklėle. Jei jauko rutulius mesite tiesiog į eketę, skęsdami į nemažą gylį jie planiruos ir išsibarstys visur, bet tik ne tiesiai po jumis.
Pajaukinus neverta tikėtis, kad žuvys tuojau pat sureaguos į jauką ir iškart ims kibti. Žiemą žuvų medžiagų apykaita žymiai lėtesnė, todėl karšiai gali maitintis vos valandą ar dvi per dieną. Tačiau yra didelė tikimybė, kad atėjus pietų metui žuvys maitinsis būtent ten, kur yra jūsų pajaukinta eketė.
