Trečiadienį, kovo 20 d. ryte, į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją rinkosi Lietuvos ir užsienio šalių ekspertai, valstybinių įstaigų, nevyriausybinių organizacijų atstovai bei visi gamtosaugai neabejingi piliečiai pasidalinti patirtimi, padiskutuoti bei, galbūt, rasti tinkamiausius sprendimus, lemsiančius užtvankų ateitį Lietuvoje.

Po oficialios Aplinkos viceministro Martyno Norbuto pasveikinimo kalbos pirmoji pranešimą pristatė Karolina Gurjazkaitė, Aplinkosaugos koalicijos atstovė. Ji savo kalboje akcentavo Lietuvoje esamų užtvankų problematiką ir siūlė galimus jų sprendimo būdus.

Antroji kalbėjo Vilniaus Universiteto kartografė Beatričė Petkutė. Jos pranešime buvo akcentuojamas net 300 siekiantis neinventorizuotų užtvankų skaičius Lietuvoje.

Konferencijos apie užtvankų ateitį Lietuvoje akimirka
Konferencijos apie užtvankų ateitį Lietuvoje akimirka
© Matas Jonaitis

Trečiasis konferencijoje savo pranešimą skaitė Vytauto Didžiojo Universiteto atstovas, Lietuvos hidroenergijų asociacijos narys, Egidijus Kasiulis. Jis kalbėjo apie galimus užtvankų modifikavimo Lietuvoje būdus, paminėdamas atvejus, kai dėl istorinio-kultūrinio paveldo ir aktyvių vietinių bendruomenių veiksmų siekiama išsaugoti ir rekonstruoti autentiškus vandens malūnus su jiems veikti reikalingomis patvankomis.

Po trumpos pertraukos užsienio šalių praktikas dėstė ir pavyzdžius rodė „AMBER“ („Europos upėse esančių barjerų registracija“) organizacijos narys Piotr Parasiewiz. Jo pranešime buvo akcentuojama informacijos apie konkrečią patvanką, susidariusį tvenkinį ar upę rinkimo svarba ir jos analizavimo būdus, prieš imantis bet kokių veiksmų pradedant modifikuoti ar ketinant griauti esamas užtvankas. Taip pat buvo pabrėžta užtvankų „turėjimo“ kaina: jų eksploatacijos ir remonto kaštai.

Konferencijos apie užtvankų ateitį Lietuvoje akimirka
Konferencijos apie užtvankų ateitį Lietuvoje akimirka
© Matas Jonaitis

Viešnia iš Estijos Aplinkosaugos agentūros Külli Tammur kalbėjo, kaip jų šalyje jau intensyviai pradedami užtvankų griovimo darbai, rekonstruojami buvusių tvenkinių slėniai ir kaip prie to prisideda Europos Sąjungos fondų finansinė parama.

Po pietų kalbėjęs Jukka Jormola iš Suomijos Aplinkosaugos instituto pranešime rodė savo šalies modifikuotų užtvankų pavyzdžius su natūralios konstrukcijos žuvitakiais, sukurtais iš akmenų sangrūdų. Šio tipo žuvitakiai yra draugiškesni žuvims ir daug efektyvesni, nei įprasti industriniai tuneliniai kaskadiniai.

Konferencijos apie užtvankų ateitį Lietuvoje akimirka
Konferencijos apie užtvankų ateitį Lietuvoje akimirka
© Matas Jonaitis

Vėliau kalbėjo mūsų šalies ichtiologas Kęstutis Skrupskelis. Jis apžvelgė Lietuvoje neršiančių Atlantinių lašišų praeitį ir dabartį bei nubrėžė jų gausinimo gaires ateičiai. Kaip vieną iš svarbiausių aspektų, minėdamas žuvų, gaudomų žuvinti, iš skirtingų populiacijų atskyrimą ir jokiu būdu ne maišymą tarpusavyje. Taip, pasak mokslininko, išsaugojamas tikras tam tikros populiacijos genofondas.

Konferencijos apie užtvankų ateitį Lietuvoje akimirka
Konferencijos apie užtvankų ateitį Lietuvoje akimirka
© Matas Jonaitis

Baigiantis konferencijai atstovai iš „European Center of River Restoration“ („Europos Centras už Upių Atkūrimą“) ir „Dam Removal Europe“ („Užtvankų Šalinimo Europoje“), Bart Fokkens ir Pao Fernandez Garrido, pristatė jų atstovaujamų organizacijų tikslus, siekius bei bendradarbiavimo galimybes.

Po visų pranešimų prasidėjo diskusija. Buvo iškelta idėja, kad Lietuvoje esamų užtvankų savininkai nemoka mokesčio už gamtai daroma žalą ir bendrai įneša mažą mokestinę dalį į valstybės biudžetą. Padidinus įkainius už hidroelektrinės ar užtvankos turėjimą ir naudojimą galbūt pasikeistų ir savininkų požiūris į jų valdomą statinį. Taip pat prakalbus apie galimą žuvitakį Kauno hidroelektrinėje, užsienio ekspertų nuomone, tai nėra tokia jau utopinė idėja, kaip kai kuriems mūsų šalies atstovams atrodo. Jie minėjo užsienio valstybių pavyzdžius, kaip viską galima būtų įgyvendinti.

Konferencijos apie užtvankų ateitį Lietuvoje akimirka
Konferencijos apie užtvankų ateitį Lietuvoje akimirka
© Matas Jonaitis

Apibendrinus visas išsakytas diskusijoje mintis, galima būtų teigti, kad Lietuvai pirmiausiai reikalinga stipri politinė valia, sprendžiant užtvankų likimo klausimą. Taip pat būtina, viską įvertinus, apsispręsti, kurias užtvankas reikia griauti, kuriose verta įrengti tinkamus žuvitakius. Ir, galų gale, reikia įgyvendinti kelis pilotinius projektus, susijusius su užtvankų likimu, kurie ir atsakytų į visus „už“ ir „prieš“ klausimus.

Kablys.lt