Tą, prie kurios neprieina asfaltuoti takai, nėra suoliukų, treniruoklių, šiukšlių dėžių ir kitų civilizacijos atributų. „Laukinė“ (na, beveik laukinė – visgi, žmogaus rankos čia iškerta krūmokšnius, surenka sausuolius, nukritusias šakas bei šiukšles) parko dalis man yra nepalyginamai mielesnė ir gražesnė už civilizuotą. O juo labiau dabar, kai dėl viruso patartina vengti dažniau žmonių lankomų vietų. Tad ją ir pristatysiu.
Bet pradžioje – dar istorijos. Tarpukaryje, atkūrus nepriklausomybę, Ąžuolyne dar buvo ganomi gyvuliai ir jis tiesiog buvo eilinė medžiais apaugusi vietovė, nors ir traukusi akį senų ąžuolų skaičiumi. Skirtingai nei šalia esantis Vytauto parkas, kuris buvo įkurtas dar 1871 m. Kaunui tapus laikinąja sostine, miestui augant ir plečiantis, miesto valdžia nusprendė Ąžuolyną paversti parku ir nutiesė pirmuosius takus, o 1935 metais jis buvo nusausintas ir pertvarkytas pagal anglišką pavyzdį.
Sovietmečiu, 1958 metais, jis buvo pripažintas valstybės saugomu parku. Jame pastatyta nemažai skulptūrų, suoliukų, išasfaltuoti pagrindiniai takai. 1986 metais šis parkas gavo respublikinio gamtos paminklo statusą. Dėl atrastos retos vabalų rūšies – niūriaspalvio auksavabalio (Osmoderma eremita) – Ąžuolynas yra priskirtas Europos gamtai svarbių teritorijų tinklui „Natura 2000“. Ir jau daug metų šis parkas yra vienas populiariausių kauniečių ir miesto svečių pasivaikščiojimo vietų.
Bet grįžkime prie „laukinio“ Ąžuolyno. Pasistačius automobilį kažkur prie Zoologijos sodo, pažintį su juo ir siūlyčiau pradėti nuo to pakraščio. Neiti link centrinio tako, o keliauti sumintu grunto keliuku lygiagrečiai Radvilėnų plentu. Jeigu neseniai buvo liję – vietomis gali būti purvo, tad geriausia tiktų tokiam pasivaikščiojimui žyginė ar tiesiog purvo ir vandens nebijanti avalynė. Tačiau, jeigu pašalę ar sausa – jokių problemų nebus.
Pirmas objektas, kuris tikriausiai kris į akis einant šiuo taku bus stačiatikių kryžiai – du betoniniai ir vienas geležinis. Pastarasis žymi buvusią sentikių kapinių vietą, o vienas iš betoninių pastatyti įamžinant nepriklausomybė kovose žuvusius ar vėliau mirusius nuo gautų žaizdų Lietuvos kariuomenės sentikių tikybos karius.
Su civilizacija šioje vietoje ir atsisveikiname ir einame toliau. Apie 400 m besidriekiantis takas atsiremia į griovą ir sukasi į dešinę, kol pasiekęs krūmokšniais apaugusios griovos su stačiais šlaitas pabaigą vėl sukasi į kairę. Dešinėje visą kelią galima grožėtis senaisiais ąžuolais ar tuo, kas iš jų liko. Kai nematai, rodos, kas gali gražaus stypsančiame supuvusiame kamieno stampe, medžio išvartoje ar net kelme. Bet patikėkit – tikrai gražu. Tikiuosi nuotraukose nors tūkstantąją dalelio to grožio man pavyko įamžinti ir jums atskleisti.
Keliukas apeina dar dvi tokias išvaizdžias griovas su stačiais skardžiais, kol atsiremia į trečiąjį, kurio apačioje teka upelis. Būtent ši vieta – trečiosios griovos šlaitai ir skardžiai, apačioje srovenantis upelis, viršuje stūksantis nemažas akmuo man yra gražiausia Ąžuolyno vieta ir šio žygio kulminacija. Šioje vietoje norisi prisėsti ant akmens ir tiesiog grožėtis. Neretai būtent čia sutinki medituojančių vienišių.
Takas tęsiasi toliau, kol pasiekęs galą išsiskiria į dvi atšakas. Viena, pro stop juostomis apkarstytą treniruoklių aikštelę sukasi į kairė į dar vieną dviejų griovų ribojamą ilgą „liežuvį“. Tai pat labai gražų, tačiau, deja, turintį asfaltuotą dangą, taigi, kaip ir nepatenkantį į „laukinio“ Ąžuolyno sritį. Einant juo, apsukus puslankį, galima keliauti toliau, iki žymiojo Dainų slėnio.
Takas, einantis tiesiai, irgi baigiasi civilizuota vaikų žaidimo aikštele. Galima pro ją, pasukus į dešinę, išeiti į pagrindinį taką ties garsiuoju stumbru ir nukeliauti juo iki palikto automobilio. Tačiau galima suktis dešinėn, ieškoti pėsčiųjų išmintą takelio ir pažintį su „laukiniu“ Ąžuolynu kiek pratęsti, einant link automobilio miškinga vietove, kur tai pat vyrauji seni ąžuolai. Visgi, mano nuomone, pagrindinį koloritą šiam maršrutui duoda būtent griovos ir skardžiai. Visas šis pasivaikščiojimas su grįžimu link automobilio mišku einant neskubiu žingsniu trunka apie gerą pusvalandį. Nenuostabu, kad jį mėgsta bėgiojimo entuziastai, žmonės su vaikais ir pačių įvairiausių veislių keturkojų šeimininkai. O atšilus orams – ir dviratininkai.
Be ąžuolų šis prakas taip pat gali pasigirti savo gyvūnija. Beveik visada čia pamatysi liuoksint voveraitę, kalenant genius, šaižiai rėkaujant akiplėšas kėkštus. Nekalbant jau apie čiulbančius ulbančius mažesnius paukštelius. Temstant dažnai gali sutikti ir ežių, kurie tikriausia čia kažkur ir žiemoja. Iš retesnių gyvūnų porą kartų teko sutikti čia kiaunę bei matyti ir girdėti ūbaujant mažųjų apuokų porelę. Drevėti ąžuolai, jiems, matyt, teikia prieglobstį.
Tad jeigu dar nesusipažinote su laukiniu Ąžuolynu – dar galite suspėti. Gražiausia čia yra tada, kai skleidžiasi medžių pumpurai. Geriausias laikas – saulėtas ankstyvas rytas. Mažiausia žmonių čia būna šiokiomis dienomis, anksti ryte ar kitu laiku, po lietaus ar esant prastam orui.
Trumpa informacija apie maršrutą:
- Ilgis: apie 2 km
- Atstumas nuo miesto: miesto centre
- Privažiavimas ir parkingas: labai patogu
- Įspūdingiausi objektai: seni ąžuolai, įspūdingi šlaitai, upelis su dideliu nuolydžiu.
- Privalumai: tinka beveik visoms aktyvioms veikoms, nėra šiukšlių, lengvai praeinami takai, labai gražu
- Minusai: maršrutas kurį laiką eina netoli kelio, palijus gali tekti vietomis klampoti per purvą
- Įvertinimas: 9 iš 10
