Taigi, susirenku „žaisliukus“: porą kilogramų svarelių, porą sunkesnės klasės dugninių, 3–4 ilgus teleskopinius stovelius (du – meškerėms atremti, vienas skirtas ilgam sieteliui pagautoms žuvims susidėti ir paskutinis – „ūkio reikalams“, t. y., į jį labai patogu atremti meškerę, kai tenka nutrūkusį svarelį ar pavadėlį perrišti), o svarbiausia – litrą–pusantro gerų kompostinių sliekų, kurių didžiausią dalį „nules“ amžinai alkani ir godūs Nemuno pūgžliai...
Vietoje patogaus fotelio – nedidelė sudedama kėdutė su krepšiu, o dar geriau – plastmasinis kibiras, skirtas jaukui maišyti. Žūklės metu ant jo galima ne tik sėdėti, bet ir susikrauti po ranka visas reikalingas atsargas: dėžutes su sliekais, atsarginius svarelius ir kita... Viskas tvarkingai sudėta, kad tik nieko nepamirščiau, kad tik būtų patogu dar gerai neprabudus stverti ir lėkti. Prieš tokią žūklę išsimiegoti, kaip jau įprasta, niekada nepavyksta. O keltis tenka nesuprasi ar anksti, ar vėlai – bet prie upės reikia būti jau švintant.
Žygis „vietnamietiškomis“ džiunglėmis
Taigi, atvažiavome... Kaip ir kiekvienais metais, į pirmąją žūklę Nemuno žemupyje atkakome keliomis dienomis, o gal net ir visa savaite per anksti – vanduo dar aukštai pakilęs. Verta paminėti, kad Plaškių apylinkėse Nemuno krantai lėkšti, todėl pakilęs vanduo užlieja didžiausius pakrantės pievų plotus, bet... Jei Šilutės–Rusnės plento ruožas, kiekvieną pavasarį vis atsiduriantis po vandeniu, jau sausas – žvejoti galima. Komfortą mėgstantys tautiečiai dažniausiai įsitaiso sausuose, bet ne itin „derlinguose“ pakrantės ruožuose – kartais jie ten susigrūda kaip musės ant karvės „torto“...
Prieš daugelį metų, norėdamas pasprukti nuo sausoje vietoje susibūrusio „kolchozo“, surizikavau ir patraukiau tiesiai per apsemtą karklyną – Audaces fortuna juvat (lot. „Drąsuolius lydi sėkmė“)! Tada, galų gale, sėkmingai išėjau į sausą, patogų ruožą tarp dviejų dambų, kuriame nebuvo nei vieno žmogaus. Kodėl? O gi todėl, kad, žiūrint iš pievų pusės, tokios vietos atrodo tikrai bauginamai – 10–15 m pločio vandeniu užlietos pievos juosta, o už jos – tankus, regis, neįžengiamas karklynas... Tačiau, įžengus į karklyną ir brendant kranto link, žemė po kojomis pradeda po truputį kilti, vanduo senka ir pagaliau išbridus iš šitų „žemupio džiunglių“ pasiekiama 2–3 m pločio sauso smėlėto kranto juosta.
Kol brendi užlieta pieva – dar nieko baisaus, tereikia tik atidžiai kojų pirštų galiukais čiupinėti dugną, kartais kiek pasistaipyti ant pirštų galiukų, kaip kokiam sunkiasvoriui „balerūnui“, kad bridbačių neprisemtum – tokį vaizdelį išvydęs Juročka Smoryginas sprogtų iš pavydo... Svarbiausia neskubant, po truputį judėti pirmyn, jokiu būdu nesustoti, kad pėdos neįstrigtų dumble ir, gink Dieve, nė žingsnio atgal – prarasi pusiausvyrą, virsi atbulas, o tada atsikelti bus labai sunku ir... šlapia.
Pagaliau prieini karklyną, įbrendi į jį ir iškart prisimeni krūvą nuostabių filmų – visi apie karą Vietname ar bent jau Pietryčių Azijoje... „Elnių medžioklę“, „Rembo“, „Dingusius be žinios“, „Tiltą per Kvai upę“... Aukšti, už mane gerokai aukštesni, karklai atrodo suaugę į vientisą tankią ir neįžengiamą raizgalynę. Bet, atidžiau pasižiūrėjęs, randi vieną kitą spragą, vienur karklus rankomis praskiri, kitur palinkusius stiebus tiesiog palenki, apžergi ir joji jais kaip ragana ant šluotos. Juk tie maži geltonveidžiai ir siauraakiai nevidonai ir demokratijos priešai iš Vietkongo partizanų būrių ne tokias džiungles įveikdavo, tai kuo aš prastesnis?
Tiesa, mūsų didenybė – vyrukas gerai įmitęs ir pačiame jėgų žydėjime (gal kiek jau ir patręšęs) ir daug didesnis už bet kurį Ho Ši Mino karį, nusmurgusį džiunglių partizaną, bet ir mano šturmuojamos „džiunglės“ daug mažesnės... Tokioje tankmėje, kur pilna įvairių aplaužytų stagarų smailais galais, nepadės jokios bridkelnės – per kelias minutes jos pavirstų draiskalais, tinkamais nebent šarkoms juokinti. Bet ir šuo kariamas pripranta, o karklynų epopėja irgi turi savo pabaigą – štai ir krantas, beveik ranka pasiekiamas...
Apsemtos dambos...
Pagaliau smėliukas... Pasidedu daiktus ir apsidairau – kur žemutė damba, turėjusi kyšoti iš vandens bent per porą trejetą sprindžių? Jos buvimo vietą išduota tik iš vandens kyšantys aplaužytų karklų stagarai. Ten, kur buvo ramumos, kliokia ištisinė srovė... Ką gi, karšių tikėtis neverta – ne todėl, kad jų čia nėra, o todėl, kad jie paprastai laikosi prie pat dambos pristabdyto lėtesnio vandens ir pagrindinės Nemuno srovės ribos, kažkur apie tarpudambio vidurį.
Ką gi, tokiu atveju masalą reikia užmesti taip, kad srovė svarelį nuneštų link dambos, ir jis sustotų 3–4 m atstumu nuo užlietos dambos, t. y. toje vietoje, kur dugnas po truputį pradeda kilti aukštyn, geriausia – kuo arčiau dambos smaigalio, tikroje kuojų karalystėje.
Įrankiai
Norint žvejoti Nemuno žemupyje, imti liaunų įrankių tikrai neverta: meškerykočiai – „Heavy Feeder“, 3,60–4,20 m ilgio, tokie, kad be vargo galima būtų švystelėti ir 100–120 g svarelį. Ritės – bent jau 5000-o dydžio (pagal „Shimano“ ričių dydžių klasifikavimo sistemą), pagrindinis valas – 0,22 mm storio, pavadėlis – 0,15–0,18 mm storio, kabliukai – Nr. 6–8. Svareliai – lašo ar kriaušės formos su gale įlietu suktuku ar ausele, 2–4 uncijų svorio. Jokių signalizatorių – kibimas fiksuojamas stebint meškerės viršūnėlės virptelėjimą, ir nuobodžiauti tikrai neteks!
Ir visiškai pakaks dviejų meškerių. Kodėl? Ogi todėl, kad, apsikrovęs kaip kokia... hm... pulko markitantė motušė Kuraž, karklyno tikrai neperbrisčiau ir kranto nepasiekčiau. Be to, kai kimba, tai tik sukis ir pabandyk suspėti permetinėti meškeres. O ir pūgžliai, tie Nemuno „sanitarai“, snausti neleidžia – skubėk sliekus ant kabliuko mauti, visos atsargos (ne mažiau kaip vienas litras grynos sliekų „masės“) išnyksta per keletą valandų.
Sistemėlė – pati paprasčiausia, kiek modifikuota „paternoster“. Visos jos dalys: pagrindinis valas, 50–70 cm ilgio pavadėlis ir 15–20 cm ilgio bei 0,18–0,2 mm storio valo pasaitėlis su svareliu – rišamos prie trišakio suktuko tam, kad užkliuvus nutrūktų arba pasaitėlis su svareliu, arba pavadėlis, taip išsaugodami nepažeistą pagrindinį valą.
Va taip ir sukiesi visą dieną: meti, trauki, veri sliekus, keiksnoji, nutrūkusias sistemėles raišiodamas, o kai nekimba – su parskridusiomis laukinėmis žąsimis pasilabini, bundančia gamta grožiesi... Šiandien karšiai, deja, nekimba, bet užtat kokios kuojos...
Beje, atgal per karklynus parsibrauti daug sunkiau, negu eiti į priekį...
