Tačiau dabar, deja, galima pasakyti rimtai – tai oficialu. Verslinė žūklė sugrįžta į Lietuvos vidaus vandenis. Laikinai. Bet visi puikiai žinome, kad nėra nieko pastovesnio už tą laikinumą.
Turbūt paklausit kodėl? Kuo remiantis? Ir man šis klausimas, gavus nutekėjusią informaciją iš to nelemto vyriausybė posėdžio, buvo pats svarbiausias. Nes neįsivaizduoju, kaip būtų galima tokį žingsnį paaiškinti logiškai.
Pateikiu vieno kolegos, dalyvavusio tame posėdyje stebėtojo statusu, girdėtus šio žingsnio iniciatorių argumentus: „Lietuvoje ekonomika patiria krizę, valstybė bus priversta bent dalinai kompensuoti privataus verslo nuostolius“. „Kaimo vietovėse sugražinus verslinė žūklę, kai kurie žmonės galėtų iš to pragyventi“. „Ilgai užsitęsus koronaviruso protrūkiui galime pritrūkti maisto produktų, kuriuos importuodavome iš užsienio. Jau dabar tuštėja parduotuvių lentynos ir kai kurių konservuotų žuvies gaminių nerasi nė su žiburiu. Panaši situacija ir su šviežia žuvimi, kadangi ne visi šalies gyventojai yra žvejai mėgėjai“. Ir t.t. ir pan.
Nieko naujo po saule, pasakysit. Visa tai jau girdėjome šimtą kartų prieš penkis ar šešis metus kovodami dėl šio draudimo įgyvendinimo. Taip. Tačiau dabar mūsų oponentai turi galingą sąjungininką – baimę. Baimę dėl COVID-19 viruso plitimo, kuri kausto visa valstybę, ir matyt, temdo mūsų valdžios vyrų protą ir sąžinę.
Kova dėl šio žingsnio nebuvo lengva. Kiek man žinoma, Aplinkos ministras visomis keturiomis priešinosi šiai Žemės ūkio ministerijos ir kai kurių Seimo narių iniciatyvai. Kėlė vieną argumentą po kito. Net siūlė alternatyvą šiek tiek padidinti Kuršių mariose pagaunamą laimikių kvotas, tačiau neleisti žvejoti ežeruose ir Nemune. Vis dėl to, pagrindinis arbitras, ministras pirmininkas, deja, priėmė ne mums palankų sprendimą. Paragindamas “žiūrėti į susiklosčiusią padėtį toliaregiškiau ir, išimties tvarka, nepaisyti, kaip šiuo atveju, aplinkosauginių svertų, nes visgi žmonių aprūpinimas maistu yra svarbiau ”.
Taiga, sprendimas jau priimtas. Žemės ūkio ministerija jau priėmė teisinius aktus, įgalinančius sugražinti verslinę žvejybą Nemune, Kauno mariose, kai kuriuose didesniuose kaip 200 ha ežeruose (sąrašas, mano žiniomis, dar tik pradėtas rengti ir ,matyt, užtruks). Savo džiaugsmu ir ryžtu “aprūpinti mūsų krašto žmones šviežia žuvimi” jau pasidalino Aukštaitijos žvejų verslininkų asociacija. Konkrečios datos neteko matyti, bet matyt, tai bus pradėta pakankamai greitai.
Nežinau, ką daugiau ir pasakyti. Šokas – žodis per švelnus. Niekaip dar negaliu niekaip negaliu suvokti, kaip toks žingsnis mus visus užklupo netikėtai. Bet galvoju, kad ir kokia situacija bebūtų, mes dar galima šį tą nuveikti. Jei ne priversti atšaukti šį nutarimą, tai bent jau apginti nuo tokio pragaištingo mūsų ežerus. Kiek girdėjau, po tokių netikėtų naujienų šiandien renkasi Meškeriotojų sąjunga, sujudo žūklės klubai. Taigi, mūšis pralaimėtas, bet karas dar nesibaigė.
Sekame situaciją ir dalinsimės visomis naujienomis. Laukit naujų pranešimų.
Mieli skaitytojai, sveikiname Jus su balandžio 1-ąja. Šis straipsnis iš tiesų tebuvo pokštas, Tačiau dėkui jums už išreikštą pasipiktinimą, kurį išreiškėte portale, mūsų „Facebook“ paskyroje ar tiesiogiai rašydami Aplinkos ministerijai. Dabar galima drąsiai sakyti, jog tokie ar panašūs nutarimai realybėje susilauktų deramo visuomenės pasmerkimo ir tikriausiai nebūtų priimti.
