Juk jų biologinis kalendorius jau tiksi visu smarkumu ir noras prikimšti pilvus bei sukaupti energijos atsargas po žiemos yra didelis. Tad mums belieka tik atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Na, galbūt dar tinkamai pasiruošus.
O kaip tą padaryti – tuoj ir sužinosime. Pažiūrėkime, ką patars mūsų bičiuliai, pastaruoju laiku žvejoję skirtingose Lietuvos vietose.
Pietų Lietuva
Druskininkai. Nemune vandens lygis dar ženkliau nukrito. Žuvies, ypač didesnių kuojų, akivaizdžiai upėje padaugėjo, tačiau jų kibimas dar vis labai įnoringas. Ties Ančios įtekėjimu jau pagauna pirmųjų stambių karosų (girdėjau apie 2 kg egzemplioriaus sugavimą), žuvys pavienės. Upeliuose vanduo žemas, bet upėtakiai (o ypač upėtakiukai) kimba.
Marijampolė, Šakiai. Vienintelė tikra žinia – kad ties Kudirkos Naumiesčiu, Šešupėje, gerai kimba šapalai gaudant dugnine ir naudojant masalu žirnį. Pora mano bičiulių bandė laimę Šešupėje, tačiau nieko gero abu nepagavo. Vanduo ten kaip tokiam metų laikui rekordiškai žemas.
Vidurio Lietuva
Kaunas. Nevėžyje kuojos susmulkėjo – didžiosios pajudėjo nerštaviečių link. Tačiau vis dažniau pasitaiko plakių, užkimba pavienių karšių.
Neries upėje buvo suaktyvėję šapalai, bet paskui jie kažkur dingo. Tomas Mykolaitis iki paskutinės kovo dienos bandė gaudyti salačius ir sėkmingai. Paskutinė dieną turėjo 7 kibimus, ištraukė tris – 4,6, 2,5 kg ir vieną mažesnį. Dalis salačių jau išneršę, tačiau kiti – dar su ikrais. Kadangi dabar jų draudimas – apie tai neverta ir kalbėti.
Nemune salačiai jau išneršę, paskutinėmis dienomis vyksta meknių nerštai. Kol vienos meknės neršia, kitos kimba. Gaudo jas prie Panemunės tilto ir kitur plūdinėmis meškerėmis. Geriausias masalas – dirvinių sliekai, bet čiumpa ir naktinį, stambesnį „lenkišką“.
Kauno mariose beveik visur kimba kuojos. Gražios kuojos. Kol nebuvo atšalę, kibo ir karosai. Tikėtina, dabar atšilus pradės aktyviau maitintis ir jie. Prie vagos šlaitų, maždaug 7 metrų gylyje kabliuką su dviem musės lervom pačiumpa ir kilograminiai karšiokai. Bet čia jau loterija – ne visur ir ne visada.
Vilnius. Neryje gaudant batonu gerai kimba šapalai, vis dažniau pasitaiko ir stambių kuojų. Aukščiau Bezdonės įtekėjimo gaudantieji dugninėmis vėl pagauna žiobrių. Upeliuose eina pagauti vieną kitą didesnį upėtakį. Jie dar tūno prie dugno – vengia kilti į paviršių, tačiau lėtai traukiant masalą palei dugną kartais atakuoja. Geriausias pastarųjų dienų masalas –viskas, kas gali priminti varlę. Dar pagauna ir šlakių ir lašišų, bet atokiau nuo Vilniaus.
Rytų ir Šiaurės Lietuva
Panevėžys. Prastoka situacija. Beveik visur jei kas ir kimba, tai tik visiška smulkmė. Tas pats girdėti ir iš tvenkinių, ir iš Nevėžio.
Pasvalys, Saločiai. Žiobrių nėra. Pasitaiko vienas kitas šapalas. Bet ir tas atsitiktinis. Vanduo upėje nukrito.
Biržai, Nemunėlio Radviliškis. Nemunėlio upėje trumpam buvo pasirodė žiobriai. Vietinis meškeriotojas vieną dieną pagavo 6, kitą 2. Dabar nepagauna.
Vakarų Lietuva
Klaipėda. Visą savaitę laikėsi prasti orai, siautėjo vėjai. Bet kas gaudė – pagavo ir šlakių, ir upėtakių. Minijoje kimba žiobriai.
Šilutė, Rusnė, Pagėgiai. Atmatoje jau kuris laikas kibo ir tikėtina – dar kibs karšiai. Geriau pagavo tie, kas žvejojo iš valčių i galėjo prie geresnių vietų priartėti. Mingėje kimba kuojos. O štai kanaluose dėl žemo vandens nieko gero. Anot ten žvejojusio pažįstamo, Leitės upė šiemet „mirus“. Ne kažką geriau ir Upaityje bei Šyšoje. Smulkmės pagauti gali, bet dėl jos trenktis kelis šimtus kilometrų neverta. Nieko gero negirdėti ir apie Gėgę.
Žinios prioeštaringos ir ne pačios palankiausios, tad iš tiesų, ir pačiam sunku nuspręsti, kur čia savaitgalį „uodegą įmerkus“. Gražaus jums savaitgalio.
