Į skaitytojo klausimus atsako žinomas Vilniaus meškerių ir ričių meistras Gintautas Stančikas.
Paprastai atsakant – ne, tai tikrai nėra rinkodarinis triukas, o veikiau būtinybė ar bent jau prisitaikymas prie žvejų poreikių. Pinti ir monofilamentiniai valai pasižymi skirtingomis savybėmis, todėl ir vyniojant juos į ritę yra aibė niuansų. Vienas jų – pinto valo ne tamprumo ir minkštumo padiktuota bjauri savybė – esant stipresniam įtempimui gebėjimas viršutinėmis ant būgnelio suvyniotomis vijomis „įsipjauti“ į žemesnes. Kas gaudo plonesniu pintu valu didesniais svoriais, tas iškart supras, apie ką kalbu. Dėl šios problemos prarandama daug masalų ir išmetama daug brangių valų, nekalbant jau apie sugadintą nuotaiką ar net visą žūklę.
Norint sumažinti šią problemą, gamintojai, galvodami apie pintų valų panaudojimą, konstruoja rites, valą guldantį kažkiek kryžmai, ištęsta X raidės forma ir tai tikrai padeda. Kita retkarčiais pasitaikant problema – pintas valas, suvyniotas ant paprasto metalinio būgno, vyniojimo metu ar likus nedaug valo pradeda suktis apie būgnelį. Dėl to kai kurie gamintojai būgnelio apačioje, ten kur susivynioja valas, įdeda gumos ar minkštesnio plastiko įkliją ar „tarpinę“, kuri neleidžia valui prasisukti.
Ir trečias skirtumas, šį kartą daugiau orientuotas daugiau į praktiką – pintas valas yra kelis kartus stipresnis už monofilamentinį, todėl spiningautojai, velkiautojai ar dugninės gerbėjai naudoja mažesnio skersmens valus, nei gaudydami monofilamentiniu. Dėl tos priežasties gaudymui vien pintu valu skirtos ritės gaminamos su seklesniais būgneliais, kad žvejui kaskart nereiktų vynioti po apačia seno valo ar griebtis dar kokių gudrybių. Be abejo, ritė, skirta žūklei pintam valui būtinai turi metalinį būgną, kurio kraštas dengtas titano nitridu ar kita analogiška medžiaga, atsparia pintuko trinčiai. Kitas dalykas – japonai išpopuliarino itin plonus ir itin minkštus iš PE pagamintus valus, kurie dėl savo minkštumo ir itin plono diametro žvejojant eiline rite gali kelti problemų (pavyzdžiui, vyniojimosi apie žiedelius), todėl žūklė specialiai tam skirta rite padeda tų problemų išvengti.
Visgi, iš visų anksčiau išvardintų dalykų svarbiausias yra ritės valo klojimas. Dėl to vienos ritės labiau tinka pintam valui, kitos – monofilamentiniam, ir kažkokio stebuklingo varianto, idealiai tinkančio abiem valams nėra ir negali būti. Manau, kad dažniausia šiuo atveju gamintojai, gamindami universalesne rites, orientuojasi į vidurkį, tad yra naudojamas kažkoks kompromisinis variantas, kad tiktų ir vienam, ir kitam. Tegul ir ne idealiai.
Gal būt yra ir kitų niuansų, skiriančių rites į labiau mono ar gijos pusę, kaip pavyzdžiui, būgnelio forma ir konusas, valo vediklio dydis padėtis ir pan., bet manau, kad jie vaidina antraeilį vaidmenį – pagrindinius skirtumus išvardinau aukščiau.
Pagal ką galima atskirti, kuri ritė labiau tinka pintam, o kuri paprastam valui? Vienas geriausių rodiklių –sukamos ritės būgnelio „vaikščiojimo“ pirmyn-atgal greitis. Kuo jis didesnis, tuo ritė valą kloją didesniu X ir geriau tinka pintam valui. Ir atvirkščiai – lėtintos eigos būgną turinčios ritės, guldančios valą idealiai vija šalia vijos, labai puikiai tinka paprastam valui ir nelabai tinka pintukui. Nesakau, kad jomis visai negalima žvejoti pintu valu, bet visgi, jei nėra didelės būtinybės, geriau į jas vynioti monofilamentinį valą arba rinktis kitą ritę.
Tai pat pintam valui netinka senesnio tipo gaudymui tolimojo užmetimo meškerės, turinčios taip vadinamą „long cast“ tipo būgnelį. Jų būgnelio eiga didelė, dėl to lyg ir viskas gerai, tačiau metimo metu dėl specialios būgnelio formos jos gali „numesti“ ir aišku, supainioti visą pintą valą.
Šiaip jau, galima pasakyti tokį dalyką – kiekviena ritė, skirta pintam valui geriau ar blogiau tiks ir monofilamentiniui, tačiau ne kiekviena ritė, skirta gaudymui mono valais, tiks gaudymui pintuku.
Žurnalas „ŽvejOK“ 2016
