Truputis istorijos
Pirmieji žvejybiniai valai buvo daromi iš natūralių pluoštų: pinti iš arklio ašutų, šilko gyslelių, augalinių pluoštų ar net žmogaus plaukų.
1930 m. kompanija „DuPont“ sukuria poliesterio pagrindu pagamintą pintą gyslelę, skirtą meškerioti, pavadinimu „Dacron“. Deja, iš šio valo surišti mazgai buvo silpni, gyslelė buvo neatspari trinčiai ir netampri, todėl, atsiradus nailono pluoštui, dakroninis valas buvo užmirštas ir šiandien naudojamas tik kaip bekingas muselinėse ritėse.
Ta pati „DuPont“ 1939 m. iš poliamido pluošto sukuria pirmąjį monofilamentinį valą, pavadinimu „Nylon“ (liet. Nailonas) ir pradeda jį gaminti masiškai. Panašiu laiku ir Vokietijos koncernas „IG Farben“ (dabartinis „Bayer“) sukuria tokio tipo valą. Nuo 1950 m. meškeriojimo pasaulyje prasideda tikra monofilamentinių valų revoliucija. Tokį valą gamina ir tobulina jau daugelis kompanijų ir tik 1990 m. į žūklės pasaulį sugrįžta, pagamintas iš politileno, „Dyneema“ ir „Spectra“ pluoštų, modernusis pintas valas, kurį žinome ir šiandien.
Ką ir kur?
Pirmiausia, reikia paklausti savęs, kokio tipo valo konkrečioms žūklės sąlygoms reikia? Pavyzdžiui, jei mes žvejojame iš toli ir mums reikalingas kuo mažesnis valo tamprumas, mums puikiai tiks pintas valas. Tokio tipo valas bus nepakeičiamas ir spiningaujant, kai reikalinga preciziška masalo kontrolė.
Kitu atveju, kai metimai nėra tolimi ir mums reikia daugiau subtilumo, pavyzdžiui, žvejojant plūdine meškere ar upėtakių žvejyboje mažuose upeliuose, nepamainomas bus monofilamentinis valas. Jis taip pat pravers žvejojant stambesnes žuvis, kai reikalinga didelė valo amortizacija.
Bendrąja prasme, tiek monofilametiniai, tiek pinti valai būna vadinamo „kieto“ ir „minkšto“ tipo. Pastarieji daugiau tinkami pavadėlių gamybai, tai yra, kai reikalingas masalo pateikimas. „Kietesnio“ tipo valai naudojami pagrindiniam valui. Jų paviršiai būna atsparesni trinčiai bei mechaniniams pažeidimams. Kai kurie valai gali būti mišrūs – turėti tiek „kietų“, tiek „minkštų“ savybių.
Valai būna tiek plaukiantys, tiek skęstantys. Dugninei, spiningui, angliško tipo palaidynei geriau tiks skęstančio tipo gyslelė, tuo tarpu, žvejojant palaidyne upėje – plaukiančio. Tiesa, kiek pakeisti monofilametinio valo plūdrumą galima. Reikia tik jį sutepti riebalingomis (kad plauktų) arba riebalus neutralizuojančiomis (kad skęstų) medžiagomis, pavyzdžiui, praskiestu indų plovikliu.
Dabar ypač populiarus fluorokarboninis valas puikiai tinka pavadėlių, ypač žvejojant spiningu ar museline, gamybai. Jo molekulinė struktūra padaro jį tiesiog nematomu vandenyje. Be to, jis yra ypač atsparus trinčiai, greitai skęsta. Tiesia, mazgus „laiko“ kiek silpniau ir nėra toks „minkštas“, kaip monofilamentinis ar pintas valas. Taip pat, „fluorokarbonas“ yra puikus pasirinkimas žvejojant žiemą. Jis faktiškai „neįgeria“ vandens, tai yra, mažiau apšąla.
Valo spalva
Žvejų pasaulyje daug diskusijų sukelia valo spalva. Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad pagrindinio valo spalva, ypač jei naudojami monofilamentiniai ar fluorokarboniniai pavadėliai, didelės įtakos žvejybos rezultatui neturi. Kartais ryški pagrindinio valo spalva spiningaujant ar žvejojant museline meškere praverčia. Tokį valą mes puikiai regime bet kokiame apšvietime ir galime matyti visą masalo vedimo kelią. Kitais atvejais tai daugiau estetinis niuansas. Žinoma, žvejojant ypač skaidriame, gerai saulės apšviestame vandenyje ir nenaudojant pavadėlių, ryškios pagrindinio valo spalvos gal ir vertėtų privengti.
