Žinoma, „pagūglinus“ ar paieškojus Youtube galima rasti informacijos apie kiekvieną iš jų, tačiau pasauliniame informacijos sraute, kuris dažnai pavadinamas tiesiog informacijos sąvartynu, nėra lengva susigaudyti, kuri informacija yra teisinga, o kuri – nelabai. Gandai ir mitai, įvairūs stereotipai, o dažnai – ir elementarus nežinojimas bei noras bet kokia kaina pasirodyti ar gauti dėmesio elektroninėje erdvėje kiša koja tiek patiems tokios informacijos kūrėjams, tiek ir jų skaitytojams.
„Kablys.lt“, pasikviesdamas į pagalbą žymiausius mūsų krašto spiningautojus, imasi iniciatyvos šioje srityje įnešti aiškumo ir pateikti savo skaitytojui ir žiūrovui susistemintą bei apdorotą, o, svarbiausia – patikimą ir mūsų žūklės sąlygomis praktiškai patikrintą informaciją, kuri galbūt padės praplėsti akiratį tiems, kurie dar patys nėra išbandę sudėtingesnių ar retesnių žūklės būdų ar masalų. Šioje dalyje pakalbėti apie įdomius spininginius masalus – vadinamuosius ratlinus – paprašėme Rimo Ramono, žinomo lydekų žūklės vobleriais specialisto. Visą pasakojimą ir vaizdus, kaip šiuos masalus reikia traukti, kaip jie veikia po vandeniu galite pamatyti vaizdo įraše. O tekste rasite kiek sutrumpintą informaciją.
Kas yra tie ratlinai?
Ratlinai, arba kitaip – beliežuviai krankai (lipless cranks) ar vaibai (vibes) – yra krankų (cranks) grupės masalai. Rusijoje pavadinimas ratlinai, (iš kur jis per spaudą ir internetinę erdvę greičiausia pasiekė ir mus) kilo iš suomių kompanijos „Rapala“ taip pavadinto šio tipo masalo ir tapo bendriniu tokių masalų pavadinimu.
Šie vobleriai išsiskiria keliais bruožais. Bene ryškiausias jų – jie, skirtingai nuo tradicinių voblerių, neturi liežuvėlio. Gana agresyvų žaismą ratlinams suteikia voblerio priekyje esančios plokštumos pasipriešinimas vandeniui traukimo metu, (o kalbant apie šiuolaikinius masalus – ir judančių šratų sistemos). Antras bruožas – visi jie yra skęstantys ir vandenyje žaidžia tiek traukimo, tiek skendimo metu, todėl jais galima gaudyti tiek horizontaliai, tiek vertikaliai. Ko praktiškai negali padaryti nė vienas paprastas vobleris.
Trečia savybė, būdinga daugeliui ratlinų – jie vandenyje skleidžia labai stiprią vibraciją, kurią, tikriausiai, būtų galima prilyginti sukrės virpesiams.
Dauguma šio tipo masalų yra ir labai triukšmingi, kadangi jų kūneliuose būna pridėta šratelių bei garso kapsulių.
Taip pat akivaizdus ratlinų privalumas – dėl liežuvėlio neturėjimo, sąlyginai didelio svorio ir kompaktiško kūnelio jei skrieja kaip blizgė labai toli. Kai kuriais iš jų galima apgaudyti labai gilias vietas.
Taigi, reziumuojant – ratlinai yra toli skrendantys, agresyvūs, stiprią vibraciją po vandeniu skleidžiantys vobleriai, kuriais galima apgaudyti įvairius gylio horizontus ar net žvejoti jais vertikaliai. Visi jų privalumai šiame apibūdinime ir paminėti. Tačiau, žinoma, jie turi ir trūkumų. Bene didžiausias jų – šių masalų pilvelyje ir nugarėlėje įmontuoti trišakiai turi savybę kabintis už visko, ko tik įmanoma, todėl ratlinai traukiami savo kelyje „renka“ žoles ir „gaudo“ kerplėšas. Ten kur yra daug kliuvinių, jais žvejojant praradimai neišvengiami. O kainuoja jie tiek pat, kaip ir kiti vobleriai ar net daugiau.
Ar tai pavieniai kelių rūšių masalai, ar atskira masalų grupė?
Kadangi šie masalai, bent kol kas, Lietuvoje dar nėra labai populiarūs, jų nėra labai daug mūsų žūklės parduotuvėse, todėl nenuostabu, kad spiningautojui gali susidaryti įspūdis, kad jų būna tik keleto rūšių. Netiesa – didesnieji Japonijos gamintojai, (o taip pat ir iš paskos juos sekantys kinų ar kitų Azijos šalių kolegos) gamina bent po keletą jų rūšių, besiskiriančių masalo dydžiu ir svoriu, jų panaudojimo gyliu, kūnelio forma bei virpėjimo intensyvumu. Nekalbant jau apie spalvas, kurių yra begalė. Galima įsigyti tiek 3 cm ilgio ir kelių gramų svorio mini ratlinukų, dažniausiai naudojamų ešerių ar šapalų žūklei, tiek 56 g sveriančių vos ne delno dydžio milžinų, kuriais iš duburių galima kelti didžiąsias lydekas, persekiojančias karšių ar plakių būrius. Galima įsigyti įprastus, labai triukšmingus ir visai tylius.
Kiekvienas rimtas gamintojas nurodo, kokiame gylyje optimaliausia naudoti konkretų šių masalų modelį. Gaminami ratlinai ir gaudymui seklumose – iki metrų gylio, ir dviejų, trijų, penkių metrų , gyliuose. Žinoma, tai nereiškia, kad, sakykime, šio tipo voblerio, skirto žūklei 5 metrų gyliams, nepanaudosi apgaudydamas 7–8 m gylio duburius ar greičiau traukdamas – nepravesi 3 metrų gylio sėkliuje. Tačiau tokiu atveju arba jį reiks labai greitai traukti beveik be pauzių (norint traukti sekliau), arba atvirkščiai – daryti labai ilgas pauzes tarp traukimų (norint gaudyti giliau). Ir dėl to šiek tiek nukentės žūklės dinamika ir galbūt neatskleisime viso šių masalų potencialo.
Taigi, ruošiantis įsigyti šio tipo voblerių verta pagalvoti, kokiose sąlygose dažniausiai ruošiatės juos naudoti. Ir rinktis tuos modelius, kurie labiausiai jas atitinka.
Kokios žuvys jais dažniausia gaudomos?
Iš esmės tai yra universalūs masalai, todėl juos mėgsta tiek lydekų, tiek didesnių ešerių ar sterkų gaudytojai. Rimas juos sėkmingai naudoja ir salačių žūklėje, kadangi šie masalai skriejimu ne ką nusileidžia blizgėms, o žaidžiant su pauzėmis, kaitaliojant jų traukimo tempą bei spiningo laikymo padėtį galima jais pagaudyti įvairius vandens sluoksnius. Tai pat atskira sritis, kur jie yra nepamainomi – lydekų žūklė nuo ledo. Šioje vietoje jiems beveik neturi analogų, bent jau kalbant apie voblerius.
Užsienyje jie dažnai pasitelkiami basų bei mūsų sterkų giminaičių – walleye – žūklei bei lašišinių šeimos žuvų gaudymui. Ne vienas užsienio spiningavimo autoritetas juos rekomenduoja šlakių gaudymui. Nors kad kas jais tikslingai žvejotų šias žuvis Lietuvoje – dar neteko girdėti.
Panaudojimo subtilybės
Vienas iš šių masalų privalumų, kalbant apie ešerius – šie masalai padeda atsijoti smulkmę. Smulkesni ešeriai dažniausia nėra labai linkę atakuoti palyginus nemažo ir labai agresyvaus masalo, todėl žvejojant ratlinais kažkiek galima jų išvengti jų kibimo.
Antras didelis šių masalų privalumas kasdieninėje žvejyboje – gana greitas gaudymo tempas ir galimybė jais patikrinti didelius ežero ar kito vandens telkinio plotus. Juo labiau, kad daugelio ratlinų keliami smulkūs, bet labai intensyvūs virpesiai bei triukšmas labai stipriai dirgina plėšrūnų šonine liniją ir jie juos pastebi iš toli.
Tai pat, kaip yra pastebėjęs tiek Rimas, tiek ir kiti spiningautojai – ratlinai dažnai suveikia tada, kai „tyli“ kiti masalai – guminukai ir tvičingui skirti vobleriai. Kodėl taip yra, sunku pasakyti, bet greičiausiai didelė masalų skleidžiama vibracija po vandeniu išprovokuoja gynybinę plėšrūno reakciją.
Tačiau yra ir kita medalio pusė – kartais šiais masalais gali nepagauti nieko, nors kitus masalus tos pačios lydekos plieks be gailesčio. Todėl žūklėje apsiriboti vien ratlinais tikriausia nėra protinga. Jie dažniausia tarnauja kaip tam tikrų situacijų ar „vaisto juodai dienai“ pasirinkimas.
Ar gaudant ratlinais būtinas specialus spiningas?
Skirtingai nuo tvičingo ar gaudymo svimbaitais, gaudymui ratlinais gali panaudoti pačius įvairiausius spiningus, leidžiančius mėtyti masalą atitinkantį svorį. Tad norint juos išbandyti ar kartais panaudoti, specialaus spiningo įsigyti nereikia. Vis dėl to, norint šiuos masalus valdyti ir jausti idealiai, geriau tam tinka minkštesni spiningai – moderate ar moderate fast linkio. Valas gaudant ratlinais gali būti ir pintas, ir monofilamentinis. Viskas priklauso nuo žvejo įgūdžių bei žūklės sąlygų, naudojamo spiningo.
Kaip juos traukti?
Ratlinai veikia tiek traukiami, tiek sustabdžius traukimą – sklęsdami žemyn. Todėl juos galima naudoti įvairia, atsižvelgiant į vietos sąlygas. Gaudant seklumose arba į viršutinius vandens sluoksnius pakilusias ar labai agresyvias žuvis galima tiesiog juos traukti tolygiai. Vis dėl to, daugiausia privalumų šis masalas atskleidžia traukiamas su didesnėmis ar mažesnėmis pauzėmis, kada masalas turi galimybė sklęsti žemyn bei vibruodamas kilti.
Kai žvejojama vandens telkinyje su labai švariu dugnu, labai efektyvi taktika yra paguldyti masalą ant jo, ir tolygia pakėlimais šokdinti. Ypač tokį džigavimą primenantį šokdinimą mėgsta sterkai ir ant dugno sugulusios neaktyvios lydekos.
Jei dugnas žolėtas, tą patį galima atlikti ir neguldant masalo ant dugno. Tik reikia skaičiuoti laiką, kiek jis grimzta ir neleisti jam pasiekti dugno.
