Numiršta popiežius ir nukeliauja į dangų. Ateina pas Petrą ir sako: – Ponas Petrai, dangaus vartų saugotojau, įleisk mane be eilės. Aš juk Paulius II-asis.

Petras praverčia savo sąrašus, pažiūri ir sako:

– Nėra jokio Pauliaus, nieko nežinau.

Paulius II-asis sako :

– Taip negali būti, aš juk visą gyvenimą pašvenčiau Dievui.

Petras sako :

– Na nueisiu, šefo paklausiu, gal jis ką žinos.

Ateina Petras pas Dievą ir klausia :

– Žiūrėk, šefas, pas mane kažkoks Paulius II-asis atėjo ir veržiasi be eilės, sako, tave pažįsta, tau tarnavo visą gyvenimą žemėje. Dievas pagalvoja ir sako:

– Nieko aš nežinau, nepažįstu aš jokio Pauliaus ir man Žemėje niekas netarnauja. Na bet aš dar sūnaus paklausiu, gal tas ką žinos.

Ir įeina Jėzus kaip tik. Dievas klausia:

– Sūnau, atėjo kažkoks Paulius II-asis. Sako, kad man tarnavo žemėje, prašo, kad įleistume į dangų. Gal tu ką žinai?

Jėzus pagalvoja ir sako:

– Ne, nieko aš neatsimenu su tokiu vardu.

Ir išeina. Staiga vėl grįžta atgal ir juokdamasis sako:

– Žinai, tėvai, kur aš prieš 2000 m. įkūriau žvejų būrelį? (šių laikų visa kunigija ir vyskupija) Tai va, jie dar vis įsivaizduoja, kad jis gyvuoja.

Atsiuntė Almantas