Paskutinį kartą Maskvos žūklės įrankių parodoje „Ochota i Rybalka na Rusi“ buvau gal prieš kokius ketverius metus. Taigi skridau šį kartą vedamas smalsumo – ar kas per tą laiką ten pasikeitė.

Ir tikrai, skirtumus pajutau jau oro uoste. Maloniai nustebau, kad dokumentų tikrinimo ir panašios procedūros šįkart buvo paprastesnės: nereikėjo pačiam pildyti popierinių deklaracijų ir kitų buvusių nesąmonių. Nebuvo ir to jausmo, kaip seniau, kai į tave oro uosto darbuotojai žiūrėdavo kaip į potencialų šnipą ir nežinodavai, ko gali iš jų laukti. Paprastai mandagiai darbuotojos sutikrino dokumentus, pačios viską užpildė, kaip įprasta vakaruose, ir galėjau ramiai keliauti. Susisiekimas iš oro uosto puikus ir patogus.

Antras malonus siurprizas buvo gera renginio organizacija ir tvarka. Vienur parduodami bilietai, kitur – eilė į patekimą. Lauke stovi nuolatinė gal 100 žmonių gyva eilė ir tvarkingai juda pirmyn. Jokio lipimo ant galvos, bandymų prasmukti be eilės, to, ką matydavau seniau. Ką čia eilės – nemačiau nei vieno girto veido. Nei tarp dalyvių, nei tarpo žiūrovų ir buvo sunku patikėti, kad esi Rusijoje!

Pačioje parodoje irgi pamačiau daug pokyčių. Susidarė įspūdis, kad rusų rinka gal jau persisotino žvejybinėmis prekėmis. O gal tiesiog žmonės dabar sunkiau gyvena ir nepuola parodoje pirkti. Jei seniau įėjęs matydavai, kad visi kažką tempiasi su savimi prisipirkę, tai dabar akivaizdžiai tik vienas kitas kažką įsigydavo. Dauguma ėjo pasižiūrėti, pasmalsauti ar pabendrauti.

Labai neblogai dirbo stenduose buvę konsultantai, tave tiesiog gaudydavo ir labai išsamiai ir kvalifikuotai pasakodavo apie savo produkciją. Matosi, kad jie tikrai labai norėjo parduoti ir stengėsi. Gal net per daug, nes paskui pastebėjau ir marketinginę apgaulę. Vienas konsultantas, apsimetęs pirkėju, garsiai neva klausia, kam šitas kotas ar masalas, o kitas, jau esą tikras pardavėjas, jam garsiai atsakinėja. Po truputį susidaro toje vietoje eilutė to pokalbio klausytojų, bet kai prieina kalba iki pirkimo – visi paprastai išsilaksto. Ir tariamas pirkėjas keikiasi – tiek kalbėjau, o niekas nieko nenupirko. Bet po kiek laiko vėl prasideda tokie tariami klausimai. Tokias prekybines gudrybes mačiau kelis kartus.

Jeigu seniau daugiausia vietos užimdavo ir daugiausiai žmonių pritraukdavo didieji amerikiečių ir japonų gamintojai, tai dabar akivaizdžiai vyravo galybė pačių rusų prekinių ženklų, susibūrusių nedideliuose, gal 10–25 kvadratinių metų ploto stenduose. Susidarė vaizdas, kad kiekviena didesnė parduotuvė ar jų tinklas dabar tapo gamintojais – kiekviena kažkur gaminasi savo voblerius, spiningus ar meškeres.

Pradžioje buvo labai įdomu juos žiūrėti, bet greit nusibodo ir pavargau. Visur iš esmės tas pats: tie patys blankai ar voblerių formos, gaminti turbūt pas vieną gamintoją, tiktai skirtingai įpakuoti ir su skirtingais užrašais. Kitur galbūt tik kitokiais žiedeliais ar rankenomis. Viskas beveik taip pat. Panašios ir kainos. Kai tokia daugybė vienodos produkcijos, tai bandoma išsiskirti bent jau pavadinimais. Pavyzdžiui, guminukai pavadinimu „Satana“ (liet. šėtonas). Porolonines žuveles su užrašu „Zapretnyj porolon“ (liet. „Uždraustas porolonas“).

Beje, tikrai nemažą pristatytų masalų dalį sudarė būtent poroloninės žuvytės ir vadinamosios „mandulos“ – masalai, pagaminti iš ryškiai nudažyto kieto putplasčio, poringos gumos ir plunksnų. Tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje jie labai populiarūs kaip sėkmingi džigavimo masalai.

Dar vienas pastebėtas išskirtinumas – labai daug žymių firmų kopijų. Ateini į stendą, o ten visų žymiausių japonų firmų voblerių kopijos. Bet tik vienu pavadinimu. Kituose stenduose dar gražiau: vienoje to paties pardavėjo stendo pusėje sukabinti voblerių originalai, o greta – jų kopijos. Vienur kopijos bent jau turi skirtingą pavadinimą, o kitur net ir pavadinimai ir dėžutės padarytos tos pačios, tik uždėtas žodis „replika“. Suprask – kopija. Viskas susimaišę tarpusavyje – originalūs vobleriai, brangesnės jų kopijos tuo pačiu pavadinimu, prastos kopijos kitu pavadinimu ir t.t.

Labai daug avižėlių gamintojų. Ir, kas smagiausia, panašu, kad rusai jau galų gale išmoko išgauti normalią kokybę. Jeigu brangios voframinės avižėlės, tai, žiūrėk, jau ir kokybiški kabliukai sulituoti ir kokybiški kembrikai į skylutes suverti. Nes seniau, kad ir kokių bangių avižėlių Rusijoje nusipirksi, vis tiek kažkas bus nepadaryta iki galo ir teks tobulinti pačiam.

Rusai pradėjo patys aktyviai lieti ir dažyti galvakablius, ko iki šiol kažkodėl nedarydavo. Nors, atrodo, visada turėjo savo šalyje specialistų ir įrangos su žaliava. Dabar susiėmė. Net ir pakuotes gražias sugebėjo pasidaryti.

Turbūt labiausia mane nustebino rūbus gaminančių firmų gausa. Galvojau, kad čia gal tik tos firmos, kurio siuva jas Kinijoje, o čia tik perparduoda. Buvo, žinoma, nemažai ir tokių, bet radau gal dešimt įmonių, siūlančių rūbus medžiotojams ir žvejams, kurios čia iš tiesų gamina Rusijoje ir medžiagas, ir projektuoja modelius bei juos vietoje siuva. Ir tikrai šiuolaikiško dizaino, gražiai atrodančius ir, bent iš pažiūros, kokybiškus.

Labai daug originalios konstrukcijos technikos: nuo didelių vikšrinių ir ratinių transporto priemonių važiuoti bekele, iki „motošunų“ ir kitų agregatų judėti ant ledo ar sniego. Niekur kitur jų tiek nepamatysi. Čia jau visada buvo rusų „arkliukas“.

Apskritai, susidarė įspūdis, kad rusų gamintojai yra gerokai atsigavę. Jie patys tą aiškina silpnu rublio kursu. Nors paprastų žmonių perkamoji galia dėl to ir krito, rusų produkcija dėl to tapo labai konkurencinga. Matosi, kad sąmoningai persiorientuojama į eksportą. Jei seniau paklausus dėl galimybės eksportuoti jų prekes tave tiesiai šviesiai siųsdavo „ant trijų raidžių“ ar pasivedėję kur į kampą paaiškindavo, kad jeigu tu nori, tai ir pirk, bet kaip tu tas prekes išsiveši – tai jau tavo reikalas, tai dabar beveik kiekviena firmelė turi vadybininką ir imasi pati tvarkyti reikiamus dokumentus.

Žiūrint pagal temas, akivaizdžiai vyrauja spiningas. Nemažai stendų buvo skirta fideriui. O štai karpininkams, muselininkams skirtų stendų daug mažiau. Nors, aišku, gal tiesiog iki jų nepriėjau. Parodos dydis buvo toks, kad per du pusdienius įdėmiau apžiūrinėjant sugebėjau apeiti gal tik pusę visų buvusių stendų.

„O kaip su politika?“ – tikriausiai paklausite. Žinoma, kai be jos. Maskvoje buvo juntamas šioks toks militaristinis, nostalgiškas buvusiai galybei tvaikas. Matėsi kažkokios į tai nukreiptos reklamos, lozungai, net kai kurių žmonių apranga. Asmeniškai pats, pasisakęs, kad esu iš Lietuvos, nejaučiau priešiškumo. Jeigu jis ir buvo, tai bent jau nebuvo parodomas. Taip pat keista buvo parodoje matyti daug ukrainiečių prekinių ženklų. Pavyzdžiui, „Flagman“, „Favorit“, „FinVal“,“Crazy Fish“. Jų vadybininkai sakė, kad dėl politikos didelių problemų nėra. Karas karu, o prekyba tarp abiejų šalių, bent jau šiame segmente, vyksta visu smarkumu.

Iš lietuvių šį kartą mačiau vienintelį „Deeper“.

Paroda paliko gana gerą įspūdį. Rusijos gamintojai žvejybos srityje tampa tikrai įdomūs ir, tikėtina, jų gaminių, mes, prekybininkai, vis daugiau vešime į Lietuvą.

Kablys.lt

„Šapalo taurė“ drebino Suvalkijos kraštą

2019-07-02 11:15 Pasidalijimų 113

Minint Žvejų dieną: 5 išmanūs patarimai

2019-06-27 12:36 Pasidalijimų 51