Šiais metais šiame čempionate dalyvavau ne vien kaip pasyvus stebėtojas ir visko aprašinėtojas, bet kaip viso renginio dalyvis. Teko ir teisėjauti ir vakarą, skirtą Juozo Savicko atminimui, vesti. Todėl viską galiu papasakoti, kaip sakoma, iš pirmų lūpų.
Kaip renginio rengėjai ir žadėjo, šiais metais čempionatas tikrai buvo įdomus ne vien dalyviams. Visi, kas sekmadienio vidurdienį neiškurnėjo prie savo sektorių, galėjo išvysti ir pabandyti daugybę įdomių veiklų.
Visų pirma, svečiai galėjo išmokti savarankiškai, su šiokia tokia pagalba iš šalies, susimeistrauti inkilą. Šis užsėmimas labai domino pačius mažiausius dalyvius. Šie inkilus taip pat galėjo išmarginti spalvotomis kreidelėmis, norimais raštais ir spalvomis. Kiek mačiau, vaikai plušo net lūpas prikandę iš įsijautimo.
Jų vyresni broliai, tėčiai ar mamos, tuo metu galėjo išvysti ir patys pabandyti savotišką sportinę veiką – svarelio ir muselės mėtymą į taikinius ir tolį. Išmėginti rankos taiklumą panoro tiek mažieji meškerės broliai ir seserys, tiek ir ne vieną dešimtmetį prie upių ir ežerų meškeriojantys užkietėję žvejai. Juos šio „amato“ gudrybių mokė tokios Lietuvos kastingo žvaigždės, kaip Jonas Mikštas ir Marijonas Svirbutavičius.
Kalbant apie taiklumą, rengimo metu vyko dar viena įdomi rungtis – muselės mėtymo iš rankos į tolį ir taiklumo – į indus su vandeniu, rungtis. Ji taip pat susilaukė nemažai renginio dalyvių dėmesio.
Taip pat, visi norintys renginio metu galėjo pramokti mėtyti museline meškere, įsigyti medžiagų muselių rišimui ar atsinaujinti savo meškeriojimo „žaislų“ arsenalą.
Žinoma, nei vienas Lietuvos žūklės museline meškere čempionatas neįsivaizduojamas be žuvinimo darbų – šiais metais į Merkio upę buvo paleisti kiršliukai.
O kaip gi pačios varžybos, paklausite? Jos vyko tikrai atkakliai. Šiais metais kiršliai taip drąsiai ir aktyviai muselių „neragavo“, todėl kiekviena įskaitinė žuvelė įgaudavo aukso vertę turnyrinėje lentelėje. Žinoma, kažkam pamaišė ne itin žuvingas sektorius, kai kas gal neparinko tinkamų „nimfų“, tačiau vėliau, pažvelgus į rezultatus, paaiškėjo, kad ne vienerius metus čempionate dalyvaujantys meškeriotojai savo profesionalumą įrodo net sunkiausiomis sąlygomis (turnyrinę lentelę ir prizininkus galite pamatyti nuotraukoje). Man, asmeniškai, labai džiugu, kad šiais metais čempiono titulą iškovojo ne vienerius metus Marijampolėje vaikus meškeriojimo gudrybių mokantis Remigijus Bobinas.
Pabaigoje – apie dar vieną 34-ojo čempionato išskirtinumą. Kaip ir organizatoriai skelbė, šiais metais jis buvo skirtas šviesios atminties meškeriotojo Juozo Savicko garbei. Visas šeštadienio vakaras buvo paskirtas jo veiklai ir indėliui į Lietuvos žūklės istoriją pristatyti. Tiek jo bendražygis Vacys Paulauskas, tiek sūnus Egidijus Savickas, turėjo daug ką susirinkusiems papasakoti ir pasakyti. Ir, prisipažinsiu, tokio didelio klausytojų ir žiūrovų susidomėjimo nesitikėjau. Visi atidžiai klausėsi, o po vakaro turėjo dar daugiau klausimų, į kurios svečiai, tiek Vacys, tiek Egidijus maloniai atsakinėjo.
Apibendrinus, galiu tik pasidžiaugti, kad tokias gilias tradicijas ir ilgą istoriją turintis meškeriojimo renginys vis dar vyksta ir linkiu jam gyvuoti dar mažiausiai 100 metų.
