Juozas Savickas – įvairiapusiška asmenybė
Po LR aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos pasveikimo kalbos, pranešimą skaitė Juozo Savicko sūnus Egidijus. Jame jis apžvelgė savo tėvo biografiją bei pasidalino šiltais prisiminimais apie jų šeimos keliones upėmis ir žvejybas.
Antrasis pranešėjas buvo Marijonas Svirbutavičius, kastingo meistras, daugkartinis Europos ir pasaulio čempionatų prizininkas. Jis Juozą Savicką apibūdino kaip atsidavusį mokytoją ir tikrą kastingo sporto entuziastą, atgaivinusį šią sporto šaką jau laisvoje Lietuvoje.
Trečiasis savo pranešimą pristatė Dr. Pranas Gudynas, žūklės klubo „Merkys“ atstovas. Jis Juozą Savicką prisiminė kaip artimą bičiulį, turėjusį romantišką sielą, mylėjusį Lietuvos gamtą ir mėgusį meškerioti museline meškere. Taip pat jis akcentavo Juozo Savicko visuomeninę veiklą.
Kiti pranešimai buvo labiau susiję su J. Savicko idėjų tąsa šiandien.
Sigitas Lukšta – pasaulio spiningavimo iš valčių čempionas ir žūklės klubo „Ešerys“ vadovas supažindino konferencijos dalyvius su Lietuvos spiningavimo sporto istorija, dabartimi ir itin aukštais mūsų šalies šios meškeriojimo sporto šakos pasiekimais tarptautinėje arenoje. Kadangi Juozas Savickas buvos vienas iš idėjos įkurti pirmąjį spiningautojų būrelį Lietuvoje autorių, šie mūsų sportininkų pasiekimai darytų jam tikrai gerą įspūdį.
Po pertraukėlės kalbėjęs Antanas Kantautas, Mėgėjų žūklės tarybos pirmininkas, papasakojo apie šios organizacijos veiklą.
Tomas Būdas aptarė Lietuvos sportinės žūklės federacijos veiklą bei pristatė mūsų meškeriotojų – sportininkų pasiekimus tarptautinėje arenoje. O jie yra iš ties įspūdingi. Tiek plūdinės ir poledinės žūklės, tiek spiningavimo, tiek karpių gaudymo, tiek kastingo disciplinų Lietuvos atstovai patenka į stipriausių pasaulio rinktinių dešimtuką.
Asociacija „Lašišos Dienoraštis“ pristatė savo idėjų artimumą su Juozo Savicko keltomis problemomis dėl brakonieriavimo Lietuvos vandenyse.
Paskutinis konferencijoje kalbėjęs Vacys Paulauskas, „Žaliojo pasaulio“ atstovas, pateikė Juozo Savicko literatūrinę asmenybės pusę – paskaitęs keletą ištraukų iš „Dėdės Juozo“ rašinių.
Juozo Savicko idėjos ir jų tąsa šiandien
Įdomu yra tai, kad Juozo Savicko idėjos tais gūdžiais Sovietmečio laikais buvo ypač progresyvios. Jis jau seniai tikėjo, kad reikia išvalyti Vilnios upę tam, kad joje galėtų neršti lašišos. Tikėjo, kad galima žvejus burti į kubus ir organizacijas, kurios jos reikiamai atstovaus ir garsins Lietuvos vardą visame pasaulyje. Suprato, kad svarbiausia meškeriojime yra ne žuvies pagavimas, o buvimas gamtoje su geru draugu ar šaunia bičiulių kompanija. Žinojo, kad gražiausiais meškeriotojo laimikis yra žuvis, paleista atgal į gimtąją stichiją. J. Savickas net kėlė klausimą: Iš kur pas žmogų atsiranda brakonieriavimo „genas“? Taigi, Dėdė Juozas, kaip jį vadino bičiuliai, buvo išties neeilinė asmenybė. Ir reikia tikėtis, kad visos Lietuvos meškeriotojų bendruomenės dėka pavyks įamžinti jo atminimą to tikrai vertoje knygoje.
