Žiūrint įstatymiškai, už tai negali nubausti. Žūklės taisyklės teigia (cituoju): į laimikį neįskaitomos žuvys (-), kurios sugautos gyvybingos nedelsiant paleidžiamos atgal į vandens telkinį. Taigi, jei tikslingai žvejoji draudžiamą tuo metu žuvį, bet ją iškart paleidi, esi, kaip sovietmečiu sakydavo, „vagis įstatyme“. Visi žino ar nujaučia, kad esi vagis. Bet prisikabinti kaip ir nėra prie ko.

Jeigu šis reiškinys būtų tik pavienių, nesubrendusių žvejų, kurie normaliu metu nesugeba pagauti žuvies nuklydimas – gal ir nereiktų apie tai kalbėti. Bet paskutiniu metu matau tendenciją, kad tai tampa ganėtinai įprastu reiškiniu ar net mada. Ir dar pikčiau – kad tuo dažnai užsiima ne vienas žvejys sportininkas ir kitas žinomas žvejų pasaulyje veidas.

Bene labiausia piktina treniruotės prieš varžybas, kurios vyks tik pasibaigus draudimui. Bent pora savaitgalių prieš tai paprastai kelios ar keliolika valčių plūduriuoja tame ežere. Atlieka vadinamą „žvalgybą“. O tiksliau – gaudo tas pačias lydekas. Gaudo ir paleidžia.

Kitas pavyzdys – salačių žūklė po draudimo Neryje. Apie balandžio pradžią, kartais savaite ar dvi anksčiau Neryje salačiai susiburia prie nerštaviečių ir kimba kaip išprotėję. Ir koks sutapimas – ten susispiečia „šlakiautojai“, kurie netyčia juos pagauna ir paleidžia. Socialiniuose tinkluose visą balandžio pradžios savaitę plaukia nuotraukos ir vaizdo įrašai su traukiamais ir paleidžiamais salačiais ir jų pagavėjų nugalėtojų ir šaunumo išraiškomis. Širdis džiautųsi, kad Lietuvoje taip sparčiai plinta „pagavai-paleisk“ idėjos. Jei tik nežinotum tiesos.

Starkio paleidimas

Tas pats vyksta upėse ir su lydekomis po vasario 1 dienos. O kur dar sterkų (atsiprašau, oficialiai ji vadinasi ešerių spiningavimu) žūklė nuo lizdų Kauno mariose. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau.

Sakot, jeigu jau žuvis paleidžiama, tai žalos nėra. Ar tikrai? Ar tikrai išnerš prieš nerštą ištraukta ir dar krante nuotraukai pavoliota lydeka ar salatis? Ar tikrai ištrauktas ir prieš kamerą pabučiuotas saugojęs lizdą sterkų patinas prie jo grįš ir jo sergėjama ikrų dėtis nežus? Ar esame tuo tikri, ar tik bandome save ir kitus tuo apgauti?

Antras klausimas. Grynai moralinis. Mes kaltiname žvejus brakonierius ar šiaip nelabai sąžiningus vietinius žvejus, kad jie yra atsilikę ir neatsakingi – galvoja vien apie save. Matydami kur iš už krūmo, kaip per draudimą lydekas traukia firminėmis uniformomis apsirengusios mūsų sporto žvaigždės, šie tikrai nepuls „atsiversti“ į doros kelią. Ir gali juos iš dalies suprasti; Jeigu jau galima „žvaigždėms“ traukti lydekas per draudimą, tai kodėl jiems negalima pastatyti dešimties skritulių, šakotinių ar pasiimti pora dešimčių kilogramų lynų?

Galų gale, nereikia pamiršti – žvejai sportininkai dažnai yra autoritetas ir kitiems žvejams. O ypač jaunimui. Kuris juos linkęs juos kopijuoti.

Trečias klausimas susijęs su įstatymu. Taisyklėse aiškiai parašytas, kad tokiu ir tokiu laiku konkrečių žuvų žūklė yra draudžiama. Ir taškas. O skyrius apie paleidžiamas žuvis, kurios neįskaitomas į laimikį, yra sukurtas tik tam, kad sąžiningas spiningautojas, netyčia jam užkibus draudžiamai tuo metu žuviai, nepatektų į keblią padėtį. Šios taisyklės buvo kurtos galvojant, kad dauguma meškeriotojų jau yra sąmoningi ir anksčiau buvę totaliniai draudimai atgyveno.

Kažkada kurdami ir stumdami jas sunkiai įveikėme tuometinius oponentus, aiškinusius, jog jokios demokratijos ir pasitikėjimo taisyklėse negali būti. Kad mūsų visuomenė tam yra dar nesubrendus. Deja, bent iš dalies jie gal ir buvo teisūs. Bėda tik ta, kad jeigu šios taisyklės neveikia – visai reali galimybė, kad bus sugražinti senieji, griežtesni įstatymai. Neleidžiantis apskritai kažkuriuo laiku eiti prie upės ar plaukti į ežerą. Nemanau, kad kas nors iš mūsų to nuoširdžiai norėtų.

Ketvirtas – grynai žmogiškas. Ir susijęs su žvejo savigarba. Jeigu esi „kietas“ ir save gerbiantis žvejys, tu mokėsi pagauti žuvį tada, kada ją gaudyti nedraudžiama. O jeigu tu tesugebi sugauti tada, kai ji, besiruošianti nerštui, praranda atsargumą (ar sterkų atveju- instinktyviai gina savo būsimus palikuonis), tai kaip žvejys esi tiesiog „lūzeris“. Arba kalbant lietuviškai – paprasčiausia menkysta, neverta spiningautojo ar meškeriotojo vardo.

Pabaigai noriu kreiptis į visus varžybų organizatorius, klubų vadovus ir narius ir šiaip organizuotus ir sąmoningus žvejus: neorganizuokite ir netoleruokite vadinamųjų treniruočių draudžiamu laiku. Niekas nedraudžia prieš varžybas pasiplaukioti po ežerą. Bet neimkite į valtį spiningų. Bent jau „lydekinių“. Jei plaukioti – tai plaukioti. Šiuolaikiniai echolotai suteikia daug galimybių susidaryti vaizdą, kur laikosi žuvis ir be pačios žūklės.

Antras prašymas, šį kartą skirtas jau visiems: jeigu jau norite nufilmuoti draudžiamu laiku pagautą žuvį, tai nufilmuokite ir pasidalinkite tik pačiu žuvies paleidimo momentu. O ne traukimo džiaugsmu, romantišku žuvies taškymosi ir spiningo lankstymu bei panašius vaizdus. Kaip žmogus, daug metų praleidžiantis ne taip jau mažai laiko prie vandens žinau, kad tikrai neįmanoma išvengti „draudžiamų“ žuvų kibimo. Bet galima to neromantizuoti ir neskatinti. O kaip tik atvirkščiai – savo pavyzdžiu kitiems priminti, kad šių žuvų žūklė dabar draudžiama. Ir kad nesiekėte jos tyčia pagauti.