Iš tiesų, problema yra skaudi: niekas taip labai nebado akių, kaip demonstratyvus ir barbariškas brakonierių elgesys ir mūsų aplinkosaugos sistemos bejėgiškumas sustabdyti šį procesą. Nei vienoje Europos sąjungos sostinėje nepamatysi, kaip vidury dienos kabliaujamos lašišos. Galų gale, pikta, kad išleidus dešimtis milijonų biudžeto ir ES lėšų lašišų ir šlakių išteklių atkūrimui, o mokslininkams, gerą dešimtmetį plušus prie šio projekto valstybė nesugeba jų apsaugoti ir susitvarkyti, su šia, rodos, tikrai nesudėtinga problema.
Džiugu, kad valstybė šią problemą pradeda pripažinti. Tai jau neblogai. Tačiau kartu, vis tiek lieka klausimas – o ką daryti, kad kabliavimas toliau nebevyktų?
Štai čia nuomonės ir išsiskyrė. Nes, turbūt, kiek turime Lietuvoje krepšinio trenerių, tai tiek turime ir gamtosaugos „ekspertų“. Nuomonių buvo įvairių, tačiau galiausia dauguma tų, kas turėjo galimybę ją reikšti (MŽT nariai bei keletas kitų išrinktųjų, gaudavę informaciją, apie ką kalbama.) sutarė koncentruotis į žūklės taisyklių pakeitimus, galinčius palengvinti gamtosaugininkų darbą. Buvo iškristalizuotas toks gana neįprastas variantas:
Nuo rugpjūčio 15 iki spalio 15 Nemune ir Neryje (bus patikslinti ruožai) draudžiama žvejoti naudojant skęstančius masalus, sukomplektuotus kitaip nei su vienu vienšakiu kabliuku.
Šis galima taisyklių papildymo variantas, tiesa pasakius, bent jau man kelia daug klausimų. Pirma krinta į akis data. Kodėl pasirinkta tokia vėlyva data, kai lašišų kabliavimas Nemune realiai prasideda jau liepos pirmosiomis dienom ir realiai trunka iki rugsėjo pradžios? Man tai atrodo kaip visiškas nesusipratimas.
Antras klausimas (o gal tikriau – abejonė) – ar pasirinktas skęstančio masalo ir vienšakio kabliuko variantas ir jo keliamos problemos nėra pertekliniai, lyginant pačia problema? Suprantu, kodėl MŽT taryboje šį nutarimą itin entuziastingai palaikė čia vyraujantys muselininkai ir karpininkai. Tačiau žiūrint iš spiningautojo pozicijų, tai reikštų nemažos dalies masalų „perginklavimą“ ir sukurtų daug nepatogumų.
Pavyzdžiui, paskaičiavau, kad į žūklę upėje nuo kranto vidutiniškai nešuosi kokį 40 voblerių, 10 sukrių ir panašiai tiek blizgių. Didesnė pusė voblerių – skęstantys arba suspending tipo. Taigi, kaip papuolantys į „skęstančių“ kategoriją. Taigi vien fiziškai pakeisti kabliukus bus ką veikti. O sukriukes iš esmės teks perdaryti, nukerpant originalia įdėtus trišakiukus, dedant atskirą žiedelį ir vienšakį.
Tai pat akivaizdu, kad žūklėje ženkliai išaugs „tuščių“ kibimų skaičius ir tikriausia sumažės laimikiai. Dėl to, manyčiau, ženkli dalis spiningautojų (jeigu toks nutarimas būtų patvirtintas ministro), pasirinks kitas upes. Ir didžiųjų upių ruožai, kur galios šis apribojimas, krantai turėtų ištuštės. Bus mažiau liudininkų ir trikdžių brakonieriams. Taigi, gausime priešingą efektą.
Na, bet tai – dar pusė bėdos.. Sunkesnis klausimas, man atrodo, ar tai tikrai padės? Jeigu aplinkosaugininkams nepavykdavo užfiksuoti, kaip užkabintą už šono žuvį brakonieriai perkabina, tai ar sugebės jie sukontroliuoti, kad užklupti brakonieriai neperkabintų trišakio į vienšakį? Prie žiedelio pritvirtinti segtuką juk nėra sudėtinga, o jo pagalba pakeisti kabliukus – sekundžių reikalas. Galų gale, ar brakonieriai nepatobulės ir neišmoks kabliauti su švinan įlietais vienšakiais? Bent jau žiemą, gaudant nuo ledo kadaise teko matyti ne vieną tokį variantą.
Tuo pačiu akivaizdu, kad dėl šio pakitimo daugiausia turės problemų paprasti meškeriotojai. Beveik visos blizgės, vobleriai ir sukrės žūklės parduotuvėse yra parduodamos su gamintojų uždėtais trišakiais kabliukais. Nusipirkęs kokią sukriukę, blizgę ar skęstantį voblerį (ar tiesiog paėmęs iš savo senų atsargų) žmogus, nelabai girdėjęs apie tokius pakitimus atėjęs prie Nemuno ar Neries rudenį ar vasaros pabaigoje jau tampa potencialiu brakonieriumi ir kabliautoju.
Trečias klausimas, į kurį nei Aplinkos ministerijoje, nei MŽT niekas man taip iki šiol ir neatsakė – nors klausiau ne kartą – kodėl apskirtai organizuojama lašišų ir šlakių licencinė žūklė liepos ir rugpjūčio mėnesiais? Tai yra tuo laikotarpiu, kai šios žuvys dėl esančio šilto vandens (su labai retom išimtimis) nekimba ir jas iš esmės gali tik užkabliauti. Drausdami tuo laiku paimti žuvį mes iš esmės nukertame brakonieriams kelią „įteisinti“ laimikį (ką jie sėkmingai iki daro, pridengdami licencine žūkle). Manau, tiesiog nepardavinėjus licencijų tuo laiku atkristų dauguma kabliautojų – mėgėjų ir nereiktų tokių drastiškų draudimų .Nes rizika įkliūti taptų keleriopai didesnė.
Ketvirtas klausimas. Tiksliau- atvirų klausimų grandinė. Kabliavimo reiškinys yra senas kaip pasaulis ir susijęs su žema žvejų savimone. Kurios nepakeisti, vien pakeitęs vieną ar kelis taisyklių punktus. Tam, kad sustabdytum ar juo labiau- visiškai išrautum šią piktžaizdę reikia ir prevencijos, ir švietėjiško darbo. O svarbiausia – didesnės kontrolės. Ar šioje vietoje kas nors ruošiamasi daryti? Ar yra žinoma ir vertinama kitų šalių patirtis, kurios savo laiku turėjo šią problemą, bet ją išsprendė? Gal kažkokios mokslininkų studijos yra atliktos? Ar patys aplinkosaugininkai, realiai budintys prie upių dalyvauja, priimant tokius sprendimus?
Tai, žinoma, tik asmeninė mano nuomonė. Visiškai gali būti, kad esu neteisus. Kad kažko nežinau. Todėl kviečiu kolegas, siūlančius šią taisyklių pataisą Aplinkos ministerijai, visų pirma Lietuvos Meškeriotojų sąjungos vadovą Saulių Mikalauską, MŽT pirmininką Antaną Kontautą pateikti savo argumentus, kodėl tokia pataisai reikalinga ir kaip ji padės kovoti su kabliavimu. Gal būt savo įžvalgomis ir pasiūlymais norėtų pasidalinti ir kiti MŽT ar LIMS nariai, aplinkosaugininkai, visuomenės veikėjai? Ar tiesiog savo nuomonę ir pasiūlymus pareikšti mūsų skaitytojai?
Kablys.lt yra atvira erdvė apsikeisti nuomonėmis. Aš manau, kad geriau kiekvieną klausimą dešimt kart išdiskutuoti, pasiginčyti, nei „nuleisti“ neišdirbtą variantą kaip įstatymą ir paskui, po kiek laiko, jį naikinti ar taisyti
