Praeitą savaitę nevyriausybinė gamtosaugos organizaciją „Lašišos dienoraštis“ viešėjo keliose Vilniaus miesto mokyklose ir pažindinimo mažuosius su lašišomis ir jų artimais gentainiais. Stebino tai, kad visose mokyklose, „Lašišos dienoraščio“ vyrukui uždavus klausimą: „Ar yra kas meškeriojęs?“, – iškildavo didžiulis rankų miškas ir prasidėdavo įspūdžių ir patyrimų pasakojimai.
Kas žvejojo su tėveliais, kas su seneliais, kas su šeimos draugais… O dar keisčiau buvo tai, kad vaikai žinojo daugybę žuvų rūšių: karosai, ešeriai, lydekos, karpiai – visa ta mažieji meškeriotojai buvo gaudę, matę ir net rodė rankomis, kaip tikri žvejybos asai, kokio dydžio jos buvo. Taigi, dar ne visi vaikai yra įnikę į mobiliuosius įrenginius, planšetes, žaidimų kompiuterius. O gal tai – gerų tėvų, mamų, senelių įdirbis, kurie suprato gamtos svarbą mažajam žmogui.
Gamtosaugos organizacijos atstovams pradėjus pasakoti apie nelengvą lašišų gyvenimą ir galybę joms tykančių pavojų, vaikai uždavė begalę klausimų:„ Kaip lašišos kasa lizdus?“, „Kodėl jos negali neršti jūroje?“. Į visus klausimus organizacijos vyrukai mažiesiems atsakė ir viską nuodugniai paaiškino.
O užsiminus apie brakonierius vaikai nesutriko: „Tai blogi žmonės, kurie be leidimo ir neleistinu metu visokiais būdais gaudo žuvis“. O vienas berniukas net pasakojo atsitikimą, kaip jie su tėveliu, būdami prie ežero, pastebėjo krūmuose tupinti brakonierių. Paklausus, iš kur jie žinojo, kad jis buvo brakonierius, vaikas atsakė: „ Na, jis taip keistai žvalgėsi lyg darydamas kažką blogo“.
„Lašišos dienoraščiui“ paklausus, ar reikia visas sugautas žuvis neštis namo, vaikai rėkte išrėkė, kad tikrai nereikia. Jie pasakojo, kad ir patys žvejodami beveik visas sugautas žuvytes paleidžia atgal į vandenį. Tik kartais – ne, kada žvynuotosios būna stipriai sužalotos kabliuko ir jų paleisti atgal negalima.
Pamokėlę apie lašišas pabaigė klausimų ir atsakymų žaidimas, kuriame vaikai sužinojo, kaip vadinasi žuvis neršianti kartu su lašiša, kuo ypatingas yra auksinis karosas, kaip atrodo kiršlys ir kas yra „rituolis“. Visi mažieji spėliotajai buvo apdovanoti organizacijos lipdukais ir juos vėliau su džiaugsmu klijavo ant savo spintelių, sąsiuvinių ir net rūbų.
Kitą dieną mažieji smalsuoliai kartu su „Lašišos dienoraščio“ atstovais viešėjo prie Vilnios upės. Ten gyvai pamatė įspūdingas žuvis, plaukiojančios žvirgždėtose seklumose. Buvo daug aikčiojimų, rodymų pirštukais… O kelios mergaitės net sušuko:„ Čia yra lašišų karalystė!“.
Taigi, turbūt ne viskas dar prarasta kibernetinėse kompiuterių džiunglėse. Kol vaikus džiugina plaukiojančios ir gagenančios antys, kol jie nori sužinoti vieno ar kito augalo, vabzdžio, grybo pavadinimą, kol dar gali išgirsti iš vaiko, kad jam patinka vartyti ir skaityti knygas apie paukščius, tol supranti – viskas bus gerai.
