Šiandien, matydamas aplinkosaugininkų prašymus žvejams aktyviau reaguoti ir pranešinėti apie pamatytus brakonieriavimo faktus, manau, kad ši nuostata jau senai paseno ir nėra teisinga. Nors prisipažįstu – ji yra įaugusi į kraują ir šioje vietoje nelengva „perlipti“ per save. Kaip ir pakeisti požiūrį, kad kova su brakonieriais nėra vien „valdžios“ reikalas, o pirmiausia – tavo paties.
Paskutinį dešimtmetį teko nemažai kartų lankytis, o kartą ir net visą pusmetį dirbti Skandinavijos šalyse bei stebėtis, kad brakonierystės, kaip reiškinio, ten paprasčiausia nėra. Bent jau pats nemačiau ten nieko panašaus, o šių šalių gyventojai, pakalbinti šia tema, taip pat nebuvo girdėję, kad kas, neturėdamas tam leidimo, statytų tinklą. Nekalbant jau apie tokias priemones kaip sprogmenis ar elektros srovę.
Dar labiau teko stebėtis, kad ir kažkokios gamtosaugos inspekcijos veiklos žymių ten neteko matyti, nors, aišku, neteigiu, kad tokios institucijos ten nėra. Nemačiau prie vandenų ir jokių slaptų ar atvirų kamerų, kitų technologijų produktų, galinčių pakeisti inspekcijos darbą.
Tačiau pakeliavęs čia ir ypač pagyvenęs supratau, kad net jei ir būčiau užkietėjęs brakonierius, niekada nekiltų čia pagunda brakonieriauti ar piktybiškai pažeidinėti taisykles. Nes kiekvienas sutiktas vietinis žvejys ar tiesiog gyvenantis ant kranto žmogelis (daugeliu atveju tai tas pats) visada stebi, ką tu veiki. Ir tikrai nekyla abejonių, kad jei jam kils nors mažiausias įtarimas, kad veiki kažką neteisėto ar negero – jis tuoj prieis pažiūrėti, paklaus ar iškvies vietinį reindžerį ar policiją. Nes tai jo miestelis, tai jo upė ir jo žuvys. Jis supranta, kad nenusipirkęs leidimo, pagaudamas daugiau žuvies nei leista ar juo labiau – darydamas gamtai rimtesnę žalą, tu pirmiausia apvagi jį patį. Ir to jis tikrai nesiruošia toleruoti.
Šiaurinėje Švedijoje įprasta (net tarp tarpusavyje, tarp vietinių žvejų), sutikus krante žveją paprašyti parodyti licenziją ir kartu parodyti savo. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jie vienas kitu nepasitiki. Veikiau atvirkščiai, parodo, kad jiems rūpi upė ir jos ištekliai. Po šios procedūros, įsitikinęs, kad prieš tave tikrai tikras meškeriotojas, jis jau gali kartu surūkyti cigaretę, pasidalinti informacija, kur šiandien matė pasirodžiusias žuvis ar kaip sekėsi žvejoti praeitą savaitgalį.
Nežinau, kada taip bus Lietuvoje, gal po 10, 50 ar 100 metų. Užtat esu įsitikinęs, kad geriausia žuvis ir vandens telkinius gali apsaugoti ne gamtosaugos pajėgos, moderniausios stebėjimo priemonės ar nenuspėjami reidai, o pačių žmonų, šiuo atveju – meškeriotojų nepakantumas tiems, kurie daro nusikaltimus ar elgiasi nesąžiningai.
Nuo pusšimčio etatinių inspektorių, kad ir turinčio kelis kart daugiau pagalbininkų, gali pasislėpti, Slaptos filmavimo kameros, kurias pasitelkia ar žada labiau pasitelkti mūsų aplinkosaugininkai, kiek teko girdėti ,tai pat galės stabėti tik itin mažą dalį mūsų vandens telkinių. Tačiau nuo 200 000 inspektorių mėgėjų bei nežinia kiek palankiai gamtos atžvilgiu vietinių gyventojų, išsibarsčiusių kiekvieną savaitgalį po visus Lietuvos vandens telkinius, pasislėpti beveik neįmanoma.
Manau, pranešti apie pastebėtus pažeidėjus ne tik kad ne gėda, tačiau ir būtina. Tik vienas skambutis ar brakonieriavimo atvejį parodanti vaizdinė medžiaga ir brakonierius greičiausia daugiau čia nebekiš nosies.
Kuo daugiau bus skambinančių ir parodančių savo netoleranciją nesąžiningumui – tuo daugiau bus mūsų vandenyse žuvies. Manau, svarbiausia suvokti, kad tie, kas elgiasi nesąžiningai, vagia ne iš kažkokios valdžios , o iš kiekvieno mūsų, atimdami mums, o gal net ir mūsų vaikams ir anūkams, galimybę kažkada kita kartą pagauti geriau ir smagiau praleisti laiką. Klausimas tik, ar mes tai jiems leisime.
