Aptarti šį klausimą DELFI studijoje prie vieno stalo susėdo Aplinkos apsaugos departamento atstovas Darius Jurevičius ir asociacijos „Lašišos dienoraštis“ vadovas Kęstutis Klimavičius.
Kabliautojų daugėja ir kol kas iš Aplinkos apsaugos departamento nesulaukiama jokios ypatingos reakcijos į šią problemą. Dariau, gal aplinkosaugininkai apie šį reiškinį neturi pakankamai informacijos?
D. Jurevičius: Turime pakankamai informacijos. Galėčiau pradėti nuo pradžių, kad šiais metais akcija „Lašiša“ yra pradėta beveik mėnesiu anksčiau negu įprastai. Taip pat ji yra suskirstyta į du etapus, tai yra lašišų migracijos etapas ir vėliau bus pradėtas neršto etapas, kai įsijungs daugiau valdybų, nei dabar dalyvauja pačios akcijos metu.
Šiais metais, kadangi akcija prasidėjo anksčiau, tai natūralu, kad ir tikslinius reidus prie upių, pagrinde prie Nemuno upės, šiai dienai organizuojame intensyviau, skiriame didelį dėmesį. Prisijungia taip pat ir Alytaus, Marijampolės valdybos prie Kauno migracijos laike.
Ir šiais metais dar kuo yra kitokie metai, tai kaip ir minėjote apie tą straipsnį, prisijungia prie mūsų aktyvūs muselininkai, galime pasidžiaugti, kurie prieš važiuodami prie upės mus informuoja, kurioje vietoje žvejos ir jeigu jie pastebės daromą aplinkosauginį pažeidimą, jie mus tiesiog informuoja. Ekipažas yra pasirengęs bet kuriuo metu reaguoti. Na, ir tokiu būdu bandome bendradarbiauti glaudžiau su visuomene.
Kodėl tik dabar – sprendimas paankstinti akciją „Lašiša“, kai yra žinoma, ir kitų šalių praktika rodo tai, kad esant aukštesnei nei 15 laipsnių temperatūrai lašišos ir šlakiai menkai kimba ir praktiškai vienintelis būdas juos sugauti yra užkabinamuoju būdu sužalojus žuvį? Kodėl šis sprendimas priimtas tik dabar? Ar ne per vėlu?
D. Jurevičius: Niekada nėra per vėlu. Tiesiog kai yra atkreipiamas dėmesys, tai daromi sprendimai. Šie metai tuo ir pasižymi, kad praeitais metais pastebėjome, kad šiek tiek suvėlavome pradėti akciją, nes, kaip jau matome ir socialiniuose tinkluose, kad kabliavimo mastai didėja, taip pat ir žmonės žino, kur kreiptis. Pamatėme didesnį pranešimų skaičių, ankstyvesnį pranešimų skaičių dėl lašišų migracijos, taip pat dėl kabliavimo atvejų. Dėl to buvo priimtas šiais metais šis sprendimas akciją paankstini.
Kęstuti, kaip manote, kodėl kabliavimas taip sparčiai plinta?
K.Klimavičius: Galima jums pirma atsakyti į jūsų užduotą Dariui, padėti. Kodėl čia šiemet anksčiau prasidėjo, tai ne dėl to, kad jie čia kažką pastebėjo, o dėl to, kad „Lašišos dienoraštis“ juos spaudė tai daryti ir spaudė visais įmanomais būdais – ir raštus rašė, ir asmeniškai kalbėjo tiek su specialistais, tiek su viceministru, tiek su ministru tuo klausimu. Tai va, atsakymas į šį klausimą būtų toks. Jie dėl to anksčiau ir pradėjo, nes jiems buvo įrodyta, kad jie neteisingai dirba.
Antras klausimas dėl to kabliavimo. Kabliavimas yra, sakykim, kaip lietuvių kultūros paveldas iš tikrųjų, nes kabliavo diedukai, kabliauja ir anūkai. Yra taip. Kadangi lašiša kitaip nekimba, tai ją gali tik užkabliauti. Lygiai toks pat kabliavimas yra Nemune Birštone, ten starkius kabliuoja ir kabliuoja. Vėlgi, apie tai mažai, kas šneka, bet ateity, manau, pašnekės.
Dariau, gal galite apibūdinti, kokių įrodymų reikėtų, kad įvertinti kabliavimo faktą, kad jis įvyko? Iš ko aplinkosaugininkai gali nuspręsti, kad žmogus nežvejoja įprastu būdu?
D. Jurevičius: Mes vadovaujamės teisės aktais, kuriuose yra aiškiai aprašytas kabliavimo būdas, kai žmogus žvejoja staigiais užkertamaisiais judesiais ir žuvį sugauna už bet kurios kūno dalies, išskyrus galvą.
Žinoma, susiduriame su problema reidų metu, budėjimų metu prie upių. Matome, kad žmonės naudoja tą užkabinamąjį būdą, bet jeigu jie nesugauna žuvies, mes, iš esmės, jų traukti administracinėn atsakomybėm negalime ir kitokių poveikio priemonių taikyti taip pat negalime.
Šiais metais buvo atvejis, kai tie patys muselininkai stebėjo, kaip buvo pagauta žuvis, įdėta į automobilį. Greitai sureagavom, sustabdėm automobilį, tačiau įkirtimo žaizdų į šoną neradome. Jie patys irgi iš kito Nemuno kranto negalėjo nustatyti, ar į šoną, ar į galvos sritį buvo pagauta ta žuvis, tai tiesiog jokios poveikio priemonės taip pat nebuvo taikomos. Tai šiuo atveju taip, susiduriame su problema.
Meškeriotojas Mantas taip pat užsiminė, kad kita problema – padaryti taip, kad aplinkosaugininkai atrastų laiko atvykti į įvykio vietą ir, galų gale, kartais būna net tokių atvejų, kai meškeriotojams reikia ir pasitikti, ir nuvesti aplinkosaugininką iki įvykio vietos. Aišku, negalim teigti, kad taip būna visuomet, galbūt tai yra retos išimtys, bet žvejai nesijaučia sulaukiantys pakankamai dėmesio. Kodėl taip yra?
D. Jurevičius: Jeigu kalbėsime apie nedarbo laiką būtent, tai visoj Lietuvos Respublikoj yra budintys pareigūnai nedarbo laiku, kurie reaguoja pagal nustatytą tvarką į pranešimus. Na, yra, per kiek laiko turi išvykti žmogus, kad būtų pasiruošęs reaguoti, tarnybiniu automobiliu ir pan. Darbuotojų kiek jau mes turime, tiek turime. Šiandien dienai kaip tik prieš važiuodamas čia kalbėjau su Departamento direktoriumi. Mane patikino, kad darbuotojų trūkumas pagal etatus yra tik 15 proc. belikęs, tai pagal seną, iki reorganizacijos buvusį, etatų skaičių, tai dabar etatus mes atstatinėjame.
Kęstutis šypsosi. Kodėl?
Čia verkt reikia, o ne šypsotis iš tikrųjų. Įsivaizduokit, būdraujantis pareigūnas: gauna pranešimą, sėda į autobusą, pasiima tarnybinį automobilį ir tada važiuoja tirti įvykio. Kitas momentas yra tas – kiek jis turi pinigų tam automobiliui per mėnesį. Na, vilniečiai turi 90 eurų su serviso paslaugom, kuru ir draudimu. Vienam mėnesiui. Dabar jūs įsivaizduokit, ką jie gali. Tokiam vadovui reiktų numauti kelnes ir duoti diržo iš tikrųjų. Na, ministras irgi turi reaguoti adekvačiai arba ir jam tą patį reiktų padaryt, nes, na, to būti negali. Jie daugiau negali imituoti apsaugos. Negali šitie žmonės už tokius atlyginimus dirbti tokiam darbe.
Visą diskusiją stebėkite laidos vaizdo įraše.
