Baudų dydžiai, geresnis aplinkosaugininkų darbas, tobulesnės priemonės yra tik kova su esamomis pasekmėmis. Tai lyg gaisro gesinimas. Darbas svarbus. Jo labai reikia ir reiks. Bet, iš esmės, jis nesprendžia pačios problemos, o tik leidžia sumažinti jos pasekmes. Išgąsdinti didelių baudų brakonieriai kuriam laikui nutraukia savo veiklą arba sulenda į nuošalesnius ir „saugesnius“ vandens telkinius. Bet vos tik kontrolė ir visuomenės dėmesys jiems sumažėja( arba pasimato, kad išreklamuotas kovos su brakonieriais vajus nėra jau toks baisus) jie ir vėl kelia galvas. Sugrįžta į mūsų vandens telkinius.

Mano nuomone, nugalėti brakonierystę, kaip reiškinį galima tik tada, kai jam bus nepakanti ir jos netoleruos didžioji visuomenės dalis. Šis procesas į šią pusę po truputį juda. Prisiminkime, koks buvo požiūris į žuvis ir žvejybą prieš 30, 20 ar 10 metų ir koks yra dabar.

Ar galima teigiamus pokyčius pagreitinti? Žinoma. Ne tik galima, bet ir reikia. Tačiau būtina šia linkme dirbti. Vyresnio amžiaus užkietėjusių brakonierių požiūrio gal ir nepakeisime. Juos, kaip sako tautosaka, turbūt tik „grabas ištiesins“. Bet jaunimas jau dabar yra kitoks. Ir jo, kaip ateinančios kartos požiūris yra svarbiausias mūsų „mūšio laukas“, kovojant dėl pokyčių.

Kaip tą padaryti? Dėmesys pirmiausia krypsta į mokyklas. Jeigu būtų per metus nors viena pamoka apie gamtos išteklių saugojimą, integruota, sakykim, į gamtos pažinimą – jau būtų neblogai. Dar geriau, kad ją pravestų ne koks valandų skaičiaus stokojantis mokytojas, o uniformuotas gamtosaugininkas. Ir ne klasėje, o gamtoje. Savo pasakojimą galintis pailiustruoti tinkluose pasismaugusia žuvimi ar kruvinu žeberklu.

Dar efektyvesnis dalykas būtų patiems vaikams sudalyvauti ekskursijoje, stebint lydekų ar lašišų nerštus, įrenginėjant dirbtines nerštavietes.. O užvis stipriausias pokyčių katalizatorius būtų mokykloje nuolat veikiantis žvejų ar gamtos „reindžerių“ būrelis, Ugdantis jaunimą, turinčius kitokį požiūrį į gamtos išteklius ir jų apsaugą.

Galima, žinoma, piktintis ir laukti, kol kažką panašaus pradės daryti valdžia. Bet kur kas prasmingiau pradėti veikti savo jėgomis. Pradėti nuo savo vaikų, anūkų ir savo rajono mokyklų. Praeitą savaitę pabandžiau šį metodą pats. Tam nereikėjo nei didelio pasiruošimo, nei daug laiko ar kažkokių ypatingų priemonių. Su mano jaunesnio sūnaus mokytoja Deimante Kauno „Šviesos“ pradinėje mokykloje sutarėme, kad penktadienį ateisiu į klasę ir per gamtos pažinimo pamoką pažiūrėsime su vaikais filmą „Sunkus kelias“. Ir papasakosiu vaikams apie lašišų kelionę į mūsų upes ir jai trukdančias kliūtis.

Akimirka iš filmo „Sunkus kelias“ peržiūros

Trečiokams šis filmas atrodė kiek sudėtingas, tad žiūrėjome jį dalimis. O pertraukose teko aiškinti ir pasakoti. Bet manau, misija pavyko. Daugelis vaikų pirmą kartą išgirdo, kad mūsų upėse apskritai gyvena lašišos. Kad jos neršia. Kad yra tokių negerų dėdžių, kurie stato tinklus jų migracijos keliuose, bado neršiančias žuvis žeberklais ar bando jas užkabinti už šono blizgėmis. Ar gadina mūsų upes ir trukdo žuvims išneršti statomomis ant upelių užtvankomis.

Mačiau daug nustebusių veidų ir sulaukiau nemažai klausimų. Tikiu, kad po šios pamokos daugelis jų jau turės nuomonę, kas yra migruojančios žuvys ir kaip reikia vertinti brakonierius.

Bet labiausia įkvėpė vaikų entuziazmas ir atviros akys. Jos pačiam pakėlė ūpą ir norą stengtis šia linkme dirbti toliau. Tikiu, kad ši, ateinanti karta „palaidos“ brakonierystę mūsų vandenyse visam laikui. Ir apie ją jų vaikai, o mūsų anūkai, žinos tik iš pasakojimų arba galės pamatyti Molėtų žvejybos muziejaus ekspozicijoje. Bet tik tada, jeigu nesėdėsime rankų sudėję mes.

Noriu paraginti visus, kas nėra abejingi, pabandykit kažką panašaus ar kitokio padaryti savo vaikų mokyklose. Jei nedrįstate imtis tokios iniciatyvos patys – galite mestelti tokią idėją savo vaikų mokytojai. Pavyzdžiui, kad ir pasikviesti gamtosaugininkus į mokyklą. Ar susitarti dėl ekskursijos jų būstinėje. Nors šiuo metu jie ir labai užsiėmę – neabejoju, kad vaikams ras laisvą valandėlę. Nes idėjinių žmonių yra nemažai ir ten.

Kartais tereikia tik mažos iniciatyvos ir viskas savaime išsivysto į didelius darbus.