Šį kartą noriu pasidalinti Anglijos meškeriotojų nūdiena atėjus žiemai. Taip pat noriu palyginti žūklės ypatumus šioje šalyje su Lietuvos meškeriotojo žūklėmis šaltuoju metų laiku. Pridursiu, kad kalbėsiu tik apie tą anglų meškeriotojų dalį, kuri meškerioja dugninėmis ar plūdinėmis. Apie britų karpininkus, muselininkus ar spiningautojus šį kartą praleisiu.
Klimatas
Didžiojoje Britanijoje klimatas žiemomis paprastai būna gana švelnus. Kaip žinome iš geografijos, Didžioji Britanija ir Lietuva yra toje pačioje klimatinėje juostoje, tačiau jų klimatas žiemomis tikrai skiriasi. Tai įtakoja Didžiosios Britanijos krantus skalaujanti šiltoji Golfo srovė. Didžiojoje šalies dalyje temperatūros naktimis nenukrenta žemiau nulio pagal Celsijų. Žinoma, būna kelios naktys, kai paspaudžia šaltukas, bet vėl gi, retai pasitaiko temperatūros žemesnės nei -5 laipsniai pagal Celsijų. Iš esmės žiemą Didžiojoje Britanijoje vyraujančios temperatūras yra maždaug 0 – 8 laipsnių pagal Celsijų ribose.
Galbūt šiauriausiose Škotijos dalyse būna daugiau sniego, ir termometro stulpelis nusileidžia žemiau nulio pagal Celsijų dažniau, bet iš esmės žiemos Didžiojoje Britanijoje yra tikrai šiltos. Čia retai sninga ir net automobilių neapauna žieminėmis padangomis!
Na, tačiau ką šie klimato skirtumai reiškia meškeriotojui? Lietuvoje sulaukus padorių šalčių, dauguma vandens telkinių pasidengia storu ledu ir tuomet prasideda poledinės žūklės sezonas. Tuo tarpu Didžiosios Britanijos vandens telkinius reikiamo storio ledas sukausto labai retai. Čia turiu omeny ištisus dešimtmečius. Todėl poledinė žūklė Didžiojoje Britanijoje tiesiog neegzistuoja.
Apie vandens telkinius
Kai ledas padengia Lietuvos vandens telkinių paviršių, meškeriotojams tuomet atsiveria galimybės ištyrinėti net labai didelių vandens telkinių platybes ir galiausiai surasti žuvies susitelkimo taškus, dažnai nepasiekiamus nuo kranto. Tai turbūt didžiausias ledo privalumas, kad įmanoma meškerioti, naudojant itin delikačias sistemėles, kur laikosi žuvis. Žinoma, neteigiu, kad lietuviai nemeškerioja mažesniuose vandens telkiniuose ar siauresnėse upėse, tačiau ledo suteiktas privalumas tokiuose vandens telkiniuose yra mažesnis.
Didžiojoje Britanijoje, kaip ir Lietuvoje, atšalus vandeniui žvynuotosios ieško saugesnių vietų. Dideliuose tvenkiniuose arba ežeruose, žuvys dažnai susitelkia vandens telkinio viduryje, kur jų jokia meškere nepasieksi. Visai kitaip yra kanaluose ar upėse. Vandeniui atšalus, didžiuliai būriai kuojų, ešerių, karšių ir kitų žuvų rūšių susirenka į miestų centrus, pro kuriuos vingiuoja duoti kanalai ar upės. Miestuose žuvims žiemoti daug geriau dėl žmonių veiklos. Čia turiu omenyje, kad vandens temperatūra miestuose visada yra kažkuria laipsnio dalele aukštesnė, nei už miesto ribų. Miesto šurmulys atbaido tokius plėšrūnus kaip ūdros ar kormoranai.
Taip pat paminėsiu, kad Didžiosios Britanijos miestų vandens telkiniuose žiemoja būriai vandens paukščių. Galybė gulbių, žąsų ir kitų paukščių neišskrenda į pietus. Žmonės savo ruoštu juos maitina, mesdami į upę ar kanalą batono riekes. Žinoma, ko nesulesa paukščiai, nuskęsta ir lieka žuvims. Taigi, žuvims miestuose tikras rojus. Na, bet nepamirškime ir meškeriotojų. Jie jau senai pastebėjo, kad žiemą miestuose žuvų koncentracija padidėja, todėl jie sėkmingai tas žuvis ten ir meškerioja.
Uodo trūklio lervoms – ne!
Lietuvoje kiekvienoje save bent gerbiančioje žūklės įrankių parduotuvėje įmanoma nusipirkti uodo trūklio lervų. Šiuos kirminėlius meškeriojai veria ant avižėlių ar plūdinių sistemėlių kabliukų ir gaudo ešerius, kuojas, plakius ar karšius iš po ledo. Didžiojoje Britanijoje uodo trūklio lervos tikrai nėra tokios populiarios – jų eilinėje žūklės įrankių parduotuvėje tikrai nenusipirksi. Užsisakyti įmanoma, kad ir internetu, tačiau tai vis dėl to jau nėra taip paprasta.
Taip pat paminėsiu, kad dalyje Didžiosios Britanijos vandens telkinių uodo trūklio lervų naudojimas yra uždraustas. Šiuos draudimus priima duotus vandens telkinius kontroliuojantys klubai arba savininkai. Tokį savo elgesį jie dažniausiai teisina tuo, kad, neva uodo trūklio lervos išpaikina žuvis ir tuomet jas sunkiau suvilioti naudojant kitus masalus. Na, o kadangi uodo trūklio lervos yra brangios Didžiojoje Britanijoje, neva ne kiekvienas meškeriotojas gali sau leisti šiomis mažomis lervutėmis meškerioti. Tai ypač galioja žūklės varžyboms – kai neva, kas turi daugiau pinigų, tas gali nusipirkti daugiau uodo trūklio lervų ir tuomet laimėti varžybas. Kiek tame yra tiesos – sunku pasakyti, tačiau taisyklės yra taisyklės ir jų valia laikytis, nors jos ir neatrodo logiškos.
Britai paprastai naudoja nebrangius ir prieinamus jaukus ir masalus. Musės lervos, pinkos (mažos rožinės musės lervos), batono išspaudos ar sliekai yra pagrindiniai masalai. Jaukina britai kokybiškais vietiniais arba prancūziškais jaukais, taip pat batono džiūvėsiais arba jau minėtais gyvais jauko priedais. Lietuvoje dažniausiai jaukinama lenkiškais jaukais, pagardinant juos uodo trūklio lervomis, arba pirktinio jauko atsisakoma visai.
Žūklės specifika
Poledinę žūklę kiekvienas Lietuvos meškeriotojas supranta panašiai: žieminė meškerėlė, liaudyje dar vadinama „balalaika“, sargelis, plonytis valas, kurio gale pririšta avižėlė. Kiti naudoja tarsi sumažintas dugninės modifikacijas ir net naudoja šeryklėles įmontuotas paternoster‘io sistemėlėse. Treti į eketes leidžia delikačias plūdines sistemėlės.
Būtent tokias delikačias plūdinės sistemėles, naudoja ir britų meškeriotojai žūklaudami sudurtinėmis meškerėmis, siauruose Anglijos kanaluose ir upėse. Sakydamas delikačios sistemėlės, turiu omenyje, 0,1–0,5 g keliamosios galios plūdelės, plonas 0,08–0,10 mm skersmens pagrindinis valas, 0,06-0,07 mm skersmens pavadėlis, mažyčiai 20–26 nr. kabliukai.
Meškeriojimas sudurtinėmis meškerėmis yra labai populiarus žūklės būdas Didžiojoje Britanijoje. Sudurtinėmis gaudo ne tik meškeriotojai sportininkai, bet ir mėgėjai. Tuo tarpu Lietuvoje, sudurtinės puikuojasi tik meškeriotojų sportininkų arsenaluose.
Mano nuomone, žūklė sudurtine meškere yra panaši į poledinę žūklę keletu aspektų. Paaiškinsiu kodėl.
Pirmiausia, abiem žūklės būdams būdingas sistemėlės delikatumas. Naudojant delikačią sistemėlę visada sulaukiama daugiau kibimų, o kai vanduo šaltas, grubiais įrankiais dažnai kibimo išvis nesulaukiama.
Antra, tiek meškeriojant nuo ledo, tiek sudurtine, įmanoma jaukinti labai tiksliai. Poledinės žūklės atveju pasirinktas jaukas tiesiog įmetamas į eketę. Meškeriojant sudurtine meškere, jauką įmanoma pateikti į norimą vietą taip pat labai tiksliai naudojant specialų jaukinimo kaušelį, į kurį įdedamas pasirinktas jaukas. Tuomet sudurtine tas jaukas nustumiamas į pasirinktą tašką ir išpilamas. Virš to jauko ir meškeriojama.
Tikslumas sudurtine pasiekiamas nes naudojama tokio pačio ilgio meškerė: reiškia, koks meškerės ilgis buvo išstumtas, kai buvo jaukinama, toks pats ilgis išstumiamas kai meškeriojama. Taip pat jaukinti ir meškerioti reikia išstumiant sudurtinę tokiu pačiu kampu. Tai pasiekiama naudojant kokį nors objektą kitame vandens telkinio krante, kaip orientyrą.
Trečia, meškeriojant nuo ledo, įmanoma valdyti ir tarsi priversti masalą šokti, tokiu būdu išprovokuojant pasyvią žvynuotąją sugriebti masalą. Labai panašiai įmanoma padaryti ir sudurtine meškere. Galima sistemėlę kilnoti, vilkti masalą dugnu, prilaikyti ir panašiai. Žinoma, su 13 metrų ilgio sudurtine meškere išvirpinti masalą taip, kaip su trumpa žiemine meškerėle, nepavyks, tačiau ne visada to ir reikia.
Žinoma, turi šie du žūklės būdai ir skirtumų. Pirmiausia, manau, kad varginant didelę žuvį žiemine meškerėle su plonu valu, reikia daugiau įgūdžių, nei tą patį darant su sudurtine meškere. Traukiant žuvį iš po ledo reikia daug meistriškumo, kad nenupjauti valo į eketės kraštus ir švelniai pirštais amortizuoti žuvies smūgius nenutraukiant plono valo. Su sudurtine meškere daug paprasčiau – pakirstą laimikį vargina speciali guma, kuri yra įverta į sudurtinės plutgalį.
Antra, meškeriojant sudurtine meškere, žūklavietės keitimas yra komplikuotas procesas. Žūklė sudurtine meškere yra neatsiejama nuo jos būtinų atributų: platformos, voleliai ir kita. Taigi, greit ir lengvai žūklavietės pakeisti nepavyks. Tuo tarpu poledinės žūklės asas su savimi turi tik lengvą dėžę, kurioje telpa visi reikalingi atributai, priedai ir pačios meškerėlės, bei grąžtą. Tokią įrangą nesunku persinešti, kad ir keletą kilometrų į vieną ar kitą pusę.
Taigi, kaip supratote, ne taip toli ta Anglija, kas liečia žūklę žiemą. Gaudo britai tas pačias žuvis: kuojas, ešerius, karšiukus, plakius arba iš esmės, kas kimba. Na, bet svarbiausia, kad tiek Lietuvos, tiek Anglijos meškeriotojai sugeba džiaugtis žūklės teikiamais malonumais ir laimikiu, kai lauke žvarbu ir šalta.
