Iš tiesų, kaip nėra vienodų žmonių, taip nėra ir vienodo supratimo, kas yra gera žūklė. Todėl negali čia išvesti kažkokių konstantų, teisingų visiems ir visada. Tegali pasidalinti savuoju receptu. O ar kam jis tiks ar kas juo pasinaudos – tesprendžia kiekvienas pats.
Taigi, kas yra gera žūklė man?
Pirmiausia, tai – tokia žvejyba, į kurią važiuoji be didelių žvejybinių lūkesčių. Kai važiuodamas tu nesugalvoji minimalaus plano, ko ir kiek turėtum pagauti, kad žvejybą laikytum pasisekusia. Kai esi nusiteikęs gerai praleisti laiką prie vandens ir būti patenkintas, net jeigu ir nieko nepagautum, nes tu tiesiog nori pabūti gamtoje ir pasimėgauti pačiu procesu. Tau to reikia, o visa kita – tik malonūs priedai. Įdomiausia, kad kai neturi didelių lūkesčių, dažnai ir geriausiai pagauni. Seniai tuo įsitikinau.
Dėl tos pačios priežasties žvejyba retai kada būna gera, turinti kažkokį konkretų praktinį tikslą. Pavyzdžiui, kai tau trūks plyš reikia sukurti kokį reportažą. Ar, juo labiau, kažkam kažką įrodyti. Tik įsileisk į sąmonę žvejybos metu kažkokį rūpestį, lyginimąsi ir pusė jos žavesio dings. Nes užuot mėgavęsis procesu, stebėjęs gamtos grožį ar visą dėmesį sutelkęs į žuvis ir save, tu turėsi nuolat prisiminti, dėl ko čia atvažiavai. Ir pergyventi, jeigu viskas nesiklosto pagal tavo norus. Todėl nuoširdžiai nesuprantu žūklės varžybų žavesio. Užuot mėgavęsis gamta ir pačiu procesu, tu turi su kažkuo konkuruoti, lygintis. Nervintis, kad kaimyninis ekipažas gal būt pagavo viena lydeka daugiau. Ir taip gyvenimas pilnas rūpesčių ir problemų – kam dar juos temptis į žvejybą?
Antra sudedamoji geros žvejybos dalis yra galimybė kuriam laikui atsijungti nuo kito pasaulio. Retai pasitaikanti, bet visgi reali. Jeigu nori patirti gerą žvejybą – sugebėk išjungti visus kitus dirgiklius, kurie gali pasikėsinti į tavo laiką sau. Telefonas ir internetas – štai pagrindiniai tavo gero laiko vagys. Ne laiku paskambinęs senas ir nesupratingas bičiulis ar juo labiau – koks nors darbinis ar asmeninis reikalas atitraukia tave nuo buvimo čia ir dabar.
Senais laikais prieš juos buvo puikus priešnuodis – vadinamosios „ne ryšio zonos“. Jeigu ir ne tikrosios, tai bent jau tarnaujančios kaip priedanga ar pretekstas. Dabar tokios galimybę rasti sunku. Tačiau beveik kiekviename išmaniajame yra tokia genialus išradimas –vadinamasis „lėktuvo režimas“. Arba kita komanda – „turn off“. Kiti „netyčia“ palieka telefoną namie. Ką gi – iš esmės tai tas pats. Tikrai ne visada turime galimybę taip pasielgti. Bet jei galime – verta ja nors retkarčiais pasinaudoti...
Trečia geros žvejybos sąlyga – nuošalumas ar bent jau didesnė asmeninė erdvė ir graži gamta. Sunkiai įsivaizduoju gerą žvejybą žvejų „kolūkyje“, kur esi priverstas klausyti ne pačių maloniausių pasakojimų ar nuolat įveltas į priverstinį bendravimą.
Ketvirtas geros žvejybos polius, bent jau man – gera bendraminčių (ar bendraminčio) kompanija. Kažkada buvau žvejys vienišius. Visgi, pripažinsiu – geras bičiulis, šalia kurio gali būti toks, koks esi yra gerai. Visada smagu, kai turi su kuo pasidalinti šios dienos atradimais, pasigirti laimikiu ar pasiguosti dėl nutrūkusios žuvies. Visgi, žmogus – socialinė būtybė. Jam reikia bendravimo.
Penktas būtinybė, kurią gali tik išsiugdyti – mokėjimas laiku ir vietoje sustoti. Padaryti pertrauką tada, kai apninka didžiausias mėgavimosi procesu priešas – monotonija. Kai ji užvaldo, žvejyba tampa tik mechaniniu veiksmu ir pradedi nebejausti malonumo, o dažnai – ir prasmės...
Tai dažniausia įvyksta dviem atvejais: kai visai nekimba ir prarandi viltį arba atvirkščiai – kai kimba nuolat ir , nelieka jokios intrigos, o tik mechaninis „meti trauki“ procesas. Žuvies traukimas ir pagauti „statistiniai“ vienetai ar kilogramai. Azartas yra toks dalykas, kad jis dažnai žmogų užvaldo ir net norėdamas negali sustoti. Tada dažnai pervargsti ar persisotini.
Prieš 20 ar 15 metų man labai svarbu būdavo bet kokia kaina pagauti ir įrodyti pirmiausia sau ir kitiems, jog galiu pagauti žuvį bet kada ir bet kur. Ar geriau už kitus. Todėl sugebėdavau „drožti“ su spiningu kelias ar keliolika valandų be perstojo, kol pasiekdavau rezultatą. Dabar nematau tame prasmės. Vietoj tuščio drožimo – padaryti pertrauką pasėdėti ant šlaito ir paspoksoti į tekančią upę. Užkurti laužą paupį, prie kurio visada malonu pasėdėti su bendražygiais. O jei gerai kimba – padėti į šoną sėkmingąjį masalą, ir ramiai pažiūrėti, kaip žuvis reaguoją į kažkokį nebandytą žūklės techniką ar prievilą. Ar atlikti kitus eksperimentus ir mėgautis atradimais. Verta laikas nuo laiko paklausti – o kur iš tiesų šios žūklės esmė? Kam ir kodėl aš žvejoju?
Na, ir šešta sąlyga – kiekviena gera žūklė turi palikti kažkokią intrigą ir turėti tęstinumą. Jei ne realybėje, tai bent jau svajonėse ir planuose. Kartais tą intrigą palieka nutrūkusi ar matyta, bet nepagauta didelė žuvis. Kartais – neišbandytas tomis sąlygomis žūklės būdas ar nepatikrinta, bet daug žadanti upės ar ežero atkarpa. Arba perspektyva čia pažvejoti kitu laiku, kai tikėtina – aplinkybės bus dar palankesnės. Tai tave priverčia sugrįžti į šią vietą ir laiką bent jau mintyse, (o dažnai – ir realybėje dar ir dar). Ir viską išgyventi naujai. Nes nebūna dviejų vienodų žūklių.
P.S. Šitos mintys kilo iš savaitgalio žvejybos. Geras bičiulis, parlėkęs trumpam iš Norvegijos, paprašė suorganizuoti jam žūklę. Galėjo jai skirti laiko tik pusdienį, tad be jokio plano ir lūkesčių nulėkiau su juo prie Šešupės. Atvira pasakysiu, tai buvo viena smagiausių šių metų žūklių. Su nuošalumu, nuostabia gamta, laužo dūmeliu ir giliais pokalbiai sutemų gaubiamoje upėje. Iššokančiu ūsoriumi šioje upėje – didžiąją intriga. Bei atlenktais masalų kabliais. Na, ir šiek tiek žuvies. Kurios tik dalį galite pamatyti video. Nes dar buvo salačių draudimas, o jau išneršę šelmiai kažkodėl labai domėjosi šapalams siūlomais masalais.
Nežinau, ar visą tą nuotaiką galima perduoti vaizdu mėgėjiškame video. Bet pridedu ir jį. Priminimus verta įamžinti. Toks turbūt būtų septintasis mano patarimas
