Lietuviai – geriausi plūdinės žūklės meistrai Europoje. Palikome už nugaros tituluočiausią Anglijos rinktinę, niekada nepralaiminčius prancūzus, kovinguosius belgus, nenugalimuosius italus Nekalbant jau apie ne vieną medalį laimėjusius mūsų kaimynus lenkus, rusus, čekus ar geriausiai vandens telkinį pažinojusius turnyro šeimininkus airius. „Kaip mes tai padarėme“ paklausiau ką tik grįžusio šios lietuvių rinktinės ir Lietuvos plūdinės žūklės asociacijos vadovo Alvydas Žibo.

Alvydai, čiupkim jautį už ragų – kas, jūsų nuomone, labiausia nulėmė Lietuvos komandos pergalę?

Manau, kad pirmiausia – geras pasiruošimas ir gerai padaryti namų darbai. Informacijos susirinkimas. Ją surinkti prieš varžybas mums labai daug padėjo Arnoldas Liaukevičius, kuris dalyvauja Anglijos čempionatuose ir pakalbino prieš varžybas ne vieną žymų sportininką apie šį vandens telkinį. Antras žmogus, kurį norėjome matyti mūsų komandos treneriu, Anglijos rinktinės narys taip pat mums suteikė daug vertingos informacijos. Gaila, kad paskutiniu momentu dalyvauti po mūsų vėliava atsisakė.

Taigi, iš anksto žinojome kur žvejosime, kaip žvejosime ir ko mus reikės. Per treniruotes ar po treniruočių beliko viską išsibandyti praktikoje ir galutinai viską sustyguoti. Pavyzdžiui, išsiaiškinome, kad turimos plūdės su vielinis kyliais čia mažiau tinka – reikia su anglies pluošto.

Antras prie pergalės prisidėjęs veiksnys, manau, buvo pasirinkta taktika. Daugelis kitų komandų žinodami, kad žuvies šioje žūklavietėje yra nedaug, rinkosi gaudyti smulkias žuvis ir naudojo tradicinę taktiką – iš anksto suguldė gausų jauko „kilimą“ su daug uodo trūklio lervų ir džokerio (smulkios uodo trūklio lervutės).

Mes surizikavome daryti kitaip – orientuotis į didelių kuojų gaudymą ir dėl to rinkomės agresyvią taktiką – sumesti iškart didelį, bet skurdaus jauko kiekį ir po to pastoviai šaudyti iš laidynės kanapes. Bei naudoti stambesnius masalus – dvi musės lervas ir dvi uodo trūklio. Treniruotės patvirtino tą, ką žinojome prieš varžybas –svarbiausia stengtis labai gerai sustartuoti pradžioje. Praktika rodė, kad pirmą valandą sugaunama apie 70 procento viso laimikio, antrą – 20, o per likusias dvi – vos dešimt. Tad jei gerai pasirodei iš karto – nebloga vieta jau beveik tavo „kišenėje“.

Trečias, ne mažiau svarbus veiksnys – nepaprastai gera atmosfera komandoje. Komandos, kurios dažnai laimi, jaučia moralinį spaudimą pasirodyti gerai ir dėl to stresuoja, Mes nesijautėme favoritais (bent jau pirmą dieną), nebijojome, kad mums gali nepasisekti, todėl drąsiai ir ramiai laikėmės pradinio plano iki galo.

Manau, gerai mūsų komanda buvo stabili – visi penki sportininkai žinojo, kad žvejos ir kitą dieną, kad ir kaip jiems besisektų. „Atsarginis“ sportininkas, kurį vežėmės, būtų pakeitęs savo draugą tik tuo atveju, jeigu jam atsitiktų kokia nelaimė – sušlubuotų sveikata ar kažkas panašaus. Todėl visi mūsų sportininkai gaudė ramiai, be streso ir susikaupę iki galo. Kitose komandose, kur sportininkai buvo keičiami priklausomai nuo pirmos dienos rezultatų, jaučiasi tarpusavio konkurencija ir tai komandine prasme nėra gerai.

Kad nebuvome tarp favoritų, pasitarnavo mums ir kitoje vietoje: daugelio kitų komandų „žvalgų“ dėmesys buvo koncentruojamas į pastoviai laiminčias komandas, todėl prie kokių anglų ir prancūzų žvaigždžių pastoviai trypčiodavo nemažas žmonių būrelis. Pypsėjo radijo stotelės, girgždėjo skalda po kojomis. Tai greičiausia baidė žuvis. Vietinis airis mums buvo prieš varžybas pasakęs, kad čia žvejojant reikia būti labai tyliems – bet koks garsas žuvims kelia stresą. Tai žinodamas mūsų geriausiai asmeninėje įskaitoje pasirodęs sportininkas (laimėjęs bronzą) Tomas Buzas net išsiklojo visą savo žvejams paruoštą vietą rankšluosčiais. Šis veiksnys, manau, irgi kažkiek padėjo.

Minėjot, jog labai padėjo gera komandos dvasia? Kai pavyko ją sukurti?

Iš tiesų gera nuotaika, streso nebuvimas yra labai svarbu bet kokiose varžybose. Manau, kad daug padėjo tai, kad kiekvienas žinojo savo darbą, stengėsi jį atlikti kuo geriau ir nesikišti į kitų darbus. Kiekvienas žinojo, ką turi daryti. Sportininkai žvejojo ir visą dėmesį skyrė tam. Padėjėjai atliko visą paruošiamąjį darbą – atsikėlę 4 ryto ruošė gyvus jaukus ir maišė birų jauką. Padėjo susinešioti ir išsidėstyti daiktus. Per varžybas „budėjo“ kituose sektoriuose, stebėjo kitus ir perdavinėjo informaciją: Ką daro vieni ir kiti. Kaip kam sekasi. Jų indėlis taip pat labai svarbus.

Ta komandinė dvasia reiškėsi visur: kartu valgydavome, kartu važiavome vieną dieną prie jūros, nes reikėjo atsipalaiduoti, atsikratyti jaudulio ir įtampos. Kai vis dirba vieningai, jaučiasi komandinė dvasia – nėra jokių nesutarimų, burbėjimų, nepasitenkinimų. Komanda tampa vienu kūnu.

Varžybų metu tai pat labai buvo svarbu bendrauti ir vieni kitus stiprinti. Pirmą dieną per radijo stoteles greta dalykinės informacijos buvo nemažai ir emocinio pobūdžio žinučių – pvz; „jau turime didelę kuoją“, „pagavome ešerį“. Jų tikslas – uždegti pasitikėjimą savimi, nuraminti.

Buvo ir sunkesnių momentų: pirmą dieną Tomas įkabino ir laikė didelę žuvį – gal poros kilogramų karšį ar vadinamą hibridą. Kuris paskutiniu momentu atsikabino ir besipriešindamas išbaidė kitas žuvis, todėl gal valandą jo sektoriuje niekas nekibo. Jeigu jis būtų šitą žuvį ištraukęs – būtų sportininkų žargonu tariant , „suplėšęs“ sektorių ir garantuotai tapęs Europos asmeninės įskaitos čempionu. Tokiais momentais yra labai svarbu draugų palaikymas, kad sugebėtum greit atsitiesti po nesėkmės.

Akimirka iš pokalbio su Alvydu Žabu
Akimirka iš pokalbio su Alvydu Žabu
© Dalius Rakutis

Girdėjau, kad šiose varžybose atradote kažkokį slaptą ginklą, kuris įėjo į istoriją?

„Tiurla“. Čia jau Aurimo Verbliugevičiaus išradimas. Kai jau niekas paskutinėmis valandomis sektoriuje nekimba, su juo gali prisivilioti ešeriukus. Ji padaroma iš kasterio ( musės lervų kokonų) ir uodo trūklio lervų, labai smulkiai viską sukarpant ir paleidžiant visas jų sultis. Visa ši gauta masė sumaišoma su jauku arba žemėmis ir nuleidžiama prie meškerės galo pritvirtinto kaušelio pagalba. Šis prievilas skleidžia labai stiprų kvapą ir suvilioja net ir labai sočius ar neaktyvius ešerius. Kiti bandė ešeriukus vilioti tik trūklio lervomis, bet „tiurla“ pastebimai veikė geriau. Užsienio meškeriotojai šį receptą po varžybų „pasigavo“ su viso jo pavadinimu. Man atrodo, kad Anglijoje netrukus turėtų išeiti straipsnis – „Tiurla beats Europe“ ar kažkas panašaus.

Kokiomis sąlygomis gyvenote? Kokia yra varžybų ir treniruočių kasdienybė?

Iš tikrųjų gyvenome labai puikiai vienkiemyje pas vieną avis auginantį ūkininką, įsikūrusį mažiau kaip 20 km nuo žūklės vietos. Labai pasisekė, kad savo dispozicijoje turėjome net 4 automobilius. Pavyzdžiui, Rusijos komanda nuomavosi tik vieną autobusą, ir dėl to turėjo daug problemų. Į sektorių leisdavo įvažiuoti prieš varžybas tik vieną kartą ir neleisdavo iš ten išvažiuoti iki pat varžybų pabaigos. Kadangi komandoje buvo penki žmonės, tai rusai turėdavo sustoti aikštelėje ir rankomis temptis apie 200 metrų daiktus iki savo žūklė vietos. Tai vargindavo.

Kuo ypatingas buvo pats vandens telkinys, kuriame vyko varžybos? Kas tai – kanalas, upė, tvenkinys?

Iš esmės tai nemaža – 40-50 metrų pločio upė, įtekanti į draustinio statusą turintį ežerą. Čia saugomos žuvys, jų nerštavietės, paukščių buveinės. Ežeras tikrai yra labai žuvingas. Jo vandens lygis yra reguliuojamas specialiais šliuzais. Jeigu sinoptikai žada dideles liūtis – ežere vandens lygis prieš tai sumažinamas. Mums atvykus sekmadienį, upėje srovė dar buvo gana didelė. Pirmadienį jau mažesnė. O kitomis dienomis visai maža – vanduo vos vos sruveno.

Airiai, kaip vėliau paaiškėjo, specialiai sumažino vandens lygį prieš varžybas, kad net ir lyjant varžybų dienomis nereiktų atidarinėti šliuzų. Nekistų vandens lygis ir nesikeistų gaudymo sąlygos. Varžybų dienomis buvo sustabdyta ir laivyba šioje upėje, kad niekas netrukdytų sportininkams. Iš vienos pusės tai buvo patogu, iš kitos – nelabai gerai. Mat uždarius šliužus žuvis negalėjo atplaukti nei iš žuvingojo ežero, nei pakilti iš aukštupio. Teko gaudyti tik tai, kas tuo metu buvo šliuzų „įkalinta“ konkrečioje upės atkarpoje. O tos žuvies tuo metu laiku negalėjo būti labai daug, nes nerštai jau pasibaigę – didžioji kuojų ir kitų žuvų masė greičiausia jau buvo sugrįžus į ežerą.

Iš esmės ši airių upė priminė mūsų Nevėžį ties Kaunu – gylis čia apie 5 metrus, srovė lėta, pagrindinė žuvis – palyginus stambi kuoja. Veikė ir panašūs jaukai. Tiek ten, tiek čia žuvis teigiamai reagavo į krintančio biraus jauko garsą. Tai žinodami, nuo kovo sąmoningai būtent Nevėžyje treniravomės, bandydamas „atidirbti“ žūklė techniką. Pavyzdžiui- taiklų kanapių „šaudymą“ iš laidynės.

Kiek žuvies vidutiniškai per treniruotes ir varžybas pagaudavote?

Labai nedaug – žūklė buvo nepaprastai sunki. Mūsų komandą pirmą varžybų dieną sugavo 6 kilogramus per visus 5 dalyvius. Taigi vidurkis – vos daugiau kaip kilogramas vienam dalyviui per 4 varžybų valandas. Todėl kiekviena didesnė kuoja buvo aukso vertės. Kiti dalyviai bandė, kai nekibo, gaudyti pačia smulkiausią žuvį. Gaudyti dygles, degtuko dydžio kuojeles ar panašaus dydžio ešeriukus. Bet tai mažai davė naudos – vien didesnė kuoja nusverdavo visą jų vargą. Manau, kad mums labai padėjo, kad Lietuvoje tyčia padarėme kelias treniruotas labai sunkiose sąlygose. Ši patirtis labai pravertė. Daugelis vakariečių žvejoja ten, kur yra daug daugiau žuvies ir tokių sąlygų paprasčiausia neturi.

Mažą laimikį, manau, sąlygojo ir tai, kad per treniruotes žuvys buvo stipriai peršertos. Pradžioje dalyviai sumesdavo kiekvienas po 15-20 l paruošto biraus jauko ir dar nemažą kiekį gyvų masalų. Kai dalyvių yra šimtas, o treniruojamasi visą savaitę, paskaičiuokite patys, kiek jauko nugula upės dugne. Manau, kad jo viso žuvys tikrai nesudorodavo ir jis, nusėdęs dugne, pradėjo dugne gesti. Ir tai tikrai neskatino gero kibimo. Ištraukus žuvį ji tiesiog tuštindavosi ir vemdavo jauku ir gyvais masalais. Be to, kadangi žuvies nebuvo labai daug, o ji buvo intensyviai žvejojama per treniruotes ir paleidžiama –tikėtina, ant kabliuko pabuvodavo ne vieną kartą. Ir paskui pasidarydavo baikšti. Mus tokios sunkios gaudymo sąlygos buvo parankios.

Akimirka iš pokalbio su Alvydu Žabu
Akimirka iš pokalbio su Alvydu Žabu
© Dalius Rakutis

Prieš tai pokalbį minėjote, kad kartais varžybose padeda ir sąmoninga dezinformacija – kitų komandų klaidinimas?

Iš tiesų tai padėjo ir mums. Gal tik nesąmoningai. Pirmą dieną, po dviejų valandų žūklės beveik visiems kibimas rimo. Mūsų komandos narys Mindaugas Alekna pabandė sužaisti va bank sužadinti žuvis metodu, kuris kažkada yra suveikęs varžybose Slovėnijoje. Tai yra ant meškerės galo pritvirtintą kaušelį su jauku iškratyti, ne kaip įprasta, nuleistą prie pat vandens paviršiaus, o pakelta pora metrų virš jo. Kad jaukas kaip reikiant pliaukštelėtų ir atkreiptų žuvų dėmesį. Ir jam iš tiesų tai padarius iškart po to užkibo kuoja.

Tikriausiai tai tebuvo sutapimas. Tačiau šis žingsnis neliko nepastebėtas kitų komandų žvalgų. Ir kitą dieną bemaž pusė komandų bandė taip jaukinti. Tačiau tai davė priešingą efektą – žuvis, ko gero, nuo to tik labiau baidėsi.

Apskritai, tokio rango varžybose išsaugoti kažkokią taktinę paslaptį yra labai sunku. Po mūsų sėkmės pirmajame ture mus pradėjo kopijuoti net anglai. Tačiau ne visiems tai pavyko ir ne visi tokiam gaudymo būdui buvo gerai pasiruošę.

Ačiū už įdomų pokalbį. Linkiu nenuleisti kartelės, šturmuojant aukštumas pasaulio čempionate ir kituose tarptautiniuose turnyruose.

P.S. Čia užrašiau tik pagrindines Alvydo mintis, kurias jis pasakė jau po filmavimo. O visą nuotaikingą pokalbį su visomis detalėmis, šviežiais įspūdžiais ir įžvalgomis galite pamatyti ir išgirsti čia.

Kablys.lt

Kablys.lt gyvai: kaip mes laimėjome Europos čempionatą

2019-07-08 13:42 Pasidalijimų 131 Komentarų 1

Žvejo kalendorius. Liepa

2019-07-04 11:45 Pasidalijimų 184 Komentarų 1