Žvejybos metodas paprastas – mesti kuo toliau, palaukti kol „masalas“ pasieks dugną ir kuo greičiau sukant ritę tikėtis „kibimo“. Srovei išlenkiant valą ir greitai sukant ritę „masalas“ įgauna torpedos greitį, o tada užkimba net ir tos žuvys kurios nekimba (net ir mažai nusimanantis apie lašišas žmogus žino, kad prie +22 vandens temperatūros žuvis nesimaitina).
Tokių „žvejų“ Nemune nuo liepos mėnesio yra dešimtys. Jie rikiuojasi kas kelis metrus ir šukuoja visą dugną. Prie Dubysos žiočių situacija panaši, bet čia srovės trūkumą „žvejai“ kompensuoja kartas nuo karto traukiamą masalą užkirsdami. Trečioje vietoje, vadinamoje „siurblinėje“, situacija identiška. Praėjusiais metais teko stebėti kaip „žvejai“ atsivežė savo šeimas, moteris, vaikus. Šašlykinė, alus, moterys sėdi deginasi, vaikai žaidžia, o vyrai „žvejoja“. Vien per šias tris vietas tokį žvejybos būdą pripažįstančiųjų liepos – rugsėjo mėnesiais dešimtys. Jei pasklinda gandas, kad užėjo nauja banda, „pajėgos“ didėja dvigubai.
Didžioji dalis pagautų žuvų yra pardavinėjama. Sklinda gandai, jog yra žmonės, kurie aprūpina „žvejus“ įranga, kad jie gaudytų lašišas, o pagautą žuvį iš jų nuperka. Žuvis iš „žvejybos“ vietų išvežama / išnešama miškais, išplukdoma valtimis. Deja, aplinkos apsauga nesugeba pažaboti šių „žvejų“. Aplinkosaugos situacija labai sudėtinga, nes trūksta ne tik darbuotojų, bet ir finansavimo. Pastebėjus išvežamą žuvį ir paskambinus gamtos apsaugai, ši pasiūlo palaukti pora valandų, nes dabar yra kitame apskrities gale.
„Lašišos dienoraštis“ nesiūlo uždrausti žvejybos visos migracijos laikotarpiu, nes dėl to nukentėtų per daug žmonių, kurie galbūt net negaudo Lašišų, tačiau įvedant trišakių naudojimo ribojimus būtų galima bent iš dalies judėti į priekį. Esame įsitikinę, kad atkristų dalis žmonių, kurie tiesiog seka kabliautojų pavyzdžiu ieškodami lengvesnio, paprastesnio būdo sugauti Lašišą. Taigi, tai problemos nepanaikins, bet sumažins jos mąstą.
Kita ir šiuo metu vis labiau pastebima problema – tai apatijos didėjimas žvejų tarpe. Dažnas net ir matydamas „žveją“ kabliaujantį lašišas nesiima jokių veiksmų, nes tai „ne jo reikalas“. Žmonės nebetiki gamtos apsauga kaip institucija. Tikime jog vienšakių kablių ir pagavai–paleisk įvedimas migracijos laikotarpių duos peno augti tikrų žvejų sąmoningumui. Negalime daugiau laukti ir apsimesti, kad nieko nevyksta ir kalbame ne tik apie tas lašišas kurios yra užkabliuojamos, ištempiamos į krantą, nužudomos, bet ir apie tas kurias tos povandeninės „torpedos“ kliudo. Gėlame vandenyje prie aukštos vandens temperatūros žaizdos lašišoms yra mirtinos.
Per daug pinigų, pastangų ir laiko buvo investuota į išteklių atkūrimą, kad dabar leistume vykti legaliam brakonieriavimui. Siūlome pritarti vienšakių kablių įvedimui nuo liepos 1 d. iki gruodžio 31 d. Formuluojant – Nemune nuo Neries santakos iki Jurbarko tilto nuo liepos 1 d. iki gruodžio 31 d. Draudžiama naudoti skęstančius masalus sukomplektuotus kitaip nei su vienu vienšakiu kabliu laisvai kabančiu masalo gale (vienšakis kablys galėtų būti taikomas visose lašišinėse upėse, nes tokia praktika taikoma yra daugumoje pasaulio upių).
Atsižvelgiant į tai, jog lašišos kimba tik šaltame vandenyje, o vasaros bei ankstyvo rudens laikotarpiu dauguma jų yra užkabliuojamos (pardavinėjamos licencijos suteikia galimybę tai daryti iš esmės legaliai), siūlome nuo gegužės 1 d. iki rugsėjo 15 d. arba visą rudens sezoną (kaip yra Latvijoje ir daugumoje pasaulio upių) Lietuvoje nepardavinėti licencijų, kurios suteikia teisę pasiimti sugautą Lašišą. Tokiu būdu iš dalies būtų galima spręsti kabliavimo problemą kitose upėse, pavyzdžiui, Neryje, Šventojoje.
Nemune pratęsti pagavai–paleisk ruožą nuo Neries žiočių iki Jurbarko tilto visus metus (dabartinis rėžimas yra nuo Neries žiočių iki Vilkijos).Taip pat siūlome pratęsti draudimą žvejoti prie Dubysos žiočių iki gruodžio 31 d. (dabar draudimas baigiasi spalio 15 d.). Žuvis į Dubysos upę įeina vėliau, ko pasekoje visoje Lietuvoje prasidėjus lašišų ir šlakių žvejybos draudimui pradedama jas gaudyti prie Dubysos žiočių užeidinėjančią į upę žuvį.
O kas dar galvoja, kad vienšakiai kabliai upėse yra nesąmonė, štai keletas pavyzdžių:
1. ŠVEDIJA – Byske upė: visą birželio mėn. galima žvejoti tik vienu vienšakiu kabliuku;
2) AIRIJA: galima naudoti tik vienšakius - dvišakius kabliukus be užkarpėlių;
3) JAV , Kalifornijos valstija: galima naudoti tik vieną arba du vienšakius kabliukus;
4) KANADA, Ontario provincija: galima naudoti tik vieną vienšakį kabliuką;
5) JAV, New York valstija: tik vienšakis kabliukas nuo rugpjūčio iki spalio mėn., kitu laiku trišakiai galimi tik ant plaukiančių masalų.
Ir dar daugybė kitų pavyzdžių, kuriuos rasite per kelias minutes pasinaudodami „Google“ pagalba...
